Šiandien tokia gotiška diena. Jaučiuosi barbariškai: tikėjausi anksti ryte atsikelti ir pasitikti tekančią saulę, bet aš nenubudau su aušra, nes jos kaip ir nebuvo - beprasmiška nubusti, kai dangus aptrauktas debesų skraiste. Baigėsi bobų vasara, giedra,
prasidėjo purvynė, šalti rudeniniai lietūs. Tik žiema gali mus išvaduoti iš tos betvarkės: grakščios, lengvos snaigės, seniai besmegeniai, Kalėdų seniai, sausesnis oras (nemėgstu jūrinio oro, tačiau nesigailiu, jog Klaipėdoje studijuoju - cia daug geraširdžių, inteligentiškų žmonių, jauki atmosfera, gausu viso -
kiausių renginių: Klaipėda man kažkuo primena Sankt Peterbur -
gą, nors šiame didmiestyje ir nesu buvęs - tai jūros dvelksmas, romantika). Nesakau, jog nemėgstu gotikos - aš ja savotiškai žaviuosi. Bet skirtingai žaviuosi, nei, sakykim renesansu, baroku, senovės graikų ir romėnų menu: pirmasis žavesys toks kažkuo bauginantis, tolimas, minorinis, šaltas ir esantis toli nuo žmogaus, antrasis, priešingai, mažorinis, šiltas, kupinas žmogiškumo, jaukumo. Pvz. Vilniaus Arkikatedroje - bazilikoje pasijauti esąs Dievo draugu ir pajauti Dievą, o vat pamatęs Palangos bažnyčią(jos viduje, deja, neteko būti, bet ir išorė jau pasako) tampi Dievo tarnu ir užčiuopi tik dievą.

ūūūūūūūūūūūūūūūūūū. Galileo. Figaro.

Bittersweet

3,14daras.

sucks me

AVE VERUM CORPUS savo nepaprasto grozio buvimu privercia mane pravirkti. Religines tematikos kurinys be jokio davatkiskumo, klerikalizmo, kupinas pasaulietiskumo bei gilaus humanizmo.

Tie plaukai auksiniai,
Veidas tas skaistus,
Akys žvitriai mirksi,
Lūpos kaip medus.

Snaigės lengvos krinta -
Medžiai dar žali,
Jau už lango švinta -
Vasara nakty.

Per laukus keliauja iš Rytų žiema -
Rudenio arimais bėga tekina.

Praeity pavasaris -
Pilnaties kerai,
Žvaigždės ir planetos,
Kosmosai bei dangūs,
Palydovai, saulės...

Atsibusk!
Ir išgirski
Tu simfoniją rudens -
Svečią įsileisk vidun!

Lietūs, pūgos, vėjai
Taikūs, meilūs tau -
Gaivališka gamta,
Laimę atradau.

Greit Kalėdų senis
Elnius pakinkys,
Princai ir karaliai
Vaiką aplankys.

Per laukus keliauja iš Rytų žiema -
Rudenio arimais bėga tekina.

Obelų žydėjimas,
Raganos, velniai,
Geiduliai, kaprizai,
Traukiniai vaiduokliai,
Gelmės jūrų, marių...

Atsigauk!
Ir pajauski
Patį grožį,
Lengvą, tyrą -
Nemąstyk, žmogau, o jausk!

Plačios miesto gatvės
Laisvę dovanos,
Baltas Žemės rūbas
Kenčiantį globos.

Seno dvaro mūrai
Elgetą priglaus,
Laibos, grakščios pilys
Lyriką atjaus.

Žibintai šypsosi aukštai kalnuos,
Pražilę rūmai, parkai, sodai ir fontanai,
Kas tą ledinio grožio galią išmatuos -
O tamsūs vakarai, kaip norisi šokti!

Nereikia man iš Žemės niekur skrist -
Atverti širdis kviečia mus skambi melodija:
Orkestras tuoj užgros, Pajacas uždainuos
Ir aplankys visus harmonija.

Atsibusk!
Ir pajauski
Patį grožį,
Lengvą, tyrą -
Svečią įsileisk vidun!

Will never die

Koks garsas čia skamba,
Toks mielas, švelnus,
Tralialia lia lialia lialia lialia lia lialia lia
Dar niekad neteko girdėt jo pas mus,
Tralialia lia lialia lialia lialia lia lialia lia.

Kuo nuoširdžiausiai lenkiu savą galvą prieš Tave, gerbiamas Pedagoge. Mokytojai, kovokim už savas teises, niekam neleiskim purvais drabstyti tos šventos profesijos. Širdimi ir protu kurkim šviesią rytdieną.