susirenku
daiktavardžius
minčių
o šalti lietūs
krenta
krenta
žibintas (kurį
dažniausiai
lempa vadinu)
įkyriai primena
kad po nakties
teoriškai ir
praktiškai ateina
rytas
rytas
užkauksiu kaukučiu
kam pražiopsojau
kaip siela mano
peršlapo sušalo
pa si klydo
klydo.

pasilikti nusprendi
bet vėjas ant pečių
uždeda baimę
nerimu įgena visą
į tąsų tuštėjantį
laiką.

toks rūkas tinka
pasiklysti
laukti
avinėlio mokančio
perdrėksti drėgmę
kad beveik
nesušlapęs
išeitum.

toks rūkas tinka
pasiklysti
laukti
avinėlio mokančio
perdėksti drėgmę
kad beveik
nesušlapęs
išeitum.

negaliu pakeisti pasaulio. negaliu pakeisti savęs.

p.s. atkreipkime dėmesį į sakinių eiliškumą.

nudėk

    mane

tarp dviejų
pasaulių
siauras plyšis
minties
kolibriui
pakankamas
išlįsti

matematiškai.

pasiduodu

žmonės bijo laiko
kol jame nepasiklysta

tuomet jis ateina su
tikrais ir netikrais pranašais
žaviai žadėdamas

iš
nerš
kime
po vieną
kad švarūs
apsivilktume teisumo
rū
ką

ar dar toli
iki manojo edeno?

lyrinis subjektas
(nepainioti su manimi)
galiausiai grįžta
kad nugalėtų
tris didžiausius priešus:
baimę
baimę
baimę
atlikęs darbą
triumfuoja
dar spėja prisiimatuoti
laurų vainiką
kol yra išnešamas.