tavo
ausys
tokios
dailios

tyliai
pasakoju
kad išplaukė
visos
mano
žuvys

šypsaisi
ir net

o dieve

imi mane
už rankos

iš laimės
susigėstu.

dienos
kaip maži
kirvukai
perkerta laiką

šis mėtosi ofiso
šiukšliadėžėje
po palangėmis
ant kilimo

renku

kad
galėčiau
kuo
ilgiau
pasėdėti
prie tavo
kojų.

kitą kartą
gyveno
trobelėje
toks žmogus
tik paskui
gausiai
pasnigo

dar nuo
vaikystės
man
patinka
mažos
geležtėlės
jos gerai
sminga
į sniegą
medį
ir kūną

gal tokio
žmogaus
nė nebūtų
bet negi
per speigus
laikysi
tuščią
trobelę.

kalėdas
šventėme
dviese

aš ir
mano
M dydžio
kartoninis
pianinas

todėl drįstu
manyti
kad senųjų
sutartinių
pagrindu

traukiant
giesmes

tavęs šalia
nebuvo.

primena klaidų
ir bandymų metodo
taikymo kasdieniniame
gyvenime
praktinių galimybių
vertinimą

didžiąją dalį vasaros
toks vienišas vežimėlis
laikė pozicijas
prie dviračių
tako

taip ir nesužinojau
ar juo neįmanoma
nieko laimėti
ar tik šiaip
ten netinkama
aura.

aš kaip šiek tiek
girtas
graikų dievas
imu tave
už rankos

o tarp
pirštų

tarp pirštų
teka
vanduo

lašeliai
baimės

kad eisi
ir nueisi
net neatsisukus.

atidaviau
tau savo
baltus
marškinius
kad rudenį
sutiktum
kaip
pridera
švariais
rankogaliais
medinėje
mokyklėlėje
ant sienos
kabant
dievui

o aš
žagsėdama
lauksiu
iškrentant
sniego.

iš
bėgu

buvai
ir esi
mažas
stebuklas
mano
kelnių
kišenėje
stipriai
glaudžiu
tave prie
šlaunies
net kai
sakai
kad nieko
man
nejauti.

velniškai
gražūs
tavo
plaukai
sugulę
tarp
mano
pirštų.