išalkęs protas
urgzti nustoja
pasotintas
saldainiais
karvutė
ir neapykanta
sau.

aš lyg šaltas vanduo prateku
paviršiumi plukdydamas gėlą
nes dugne tik duobės duobės
nėra kur ramybei prisėsti kad
su manim apie šį tą pakalbėtų.

parašiau ir užbraukiau
neliko žodžių
tik paslapties
iliuzija
kaip būna kartais
kai pasidedi mintis po
galva
o galvą irgi
pasidedi
matosi tada
aiškiai aiškiai
jog teesi apgavikas
mažomis akelėmis

kol nesupykina
nuobodulys.

žodžiai ir jausmai
nesutampa
todėl esu priverstas
mušti
emancipuotą šešėlį
kuris yra nežinia kieno
metafora
smurto procese girdžiu save
klausiant
pasakyk pasakyk pasakyk
kodėl taip nutiko
o jis man
atsako
atleisk- aš vaizdinės leksikos
specialistas.

iškrapštyk museles
man iš sielos
blogą
blogą
šaltą
galėsime
traukti žvejoti
kas sau 
  kad tik neskaudėtų
  šitaip.

iškrapšyt museles
man iš sielos
blogą
blogą
šaltą
ir galėsime
traukti žvejoti
kas sau 
  kad tik neskaudėtų
  šitaip.

kur tik beprisėdu
ateina žmonės
su vyno buteliais
ir gerumo sau
filosofijomis
aiškina kaip
teisingai statyti
kojas
suprasti juokelius

nejaugi taip
susižavėjote savimi
jog nematote
kad nuo antradienio
aš nebegyvas?

    o pro langą gražu
    kaip pavasarį
    prieš penkiolika metų.

aš žinau kaip
viskas baigsis

o žmonės yra
negeri
pavogė mano
kaladėles
ir nežinia kur
padėjo
norėjo mane
išmokyti neviltį
įsprausti į
vyšnios kauliuką

aš žinau kaip
viskas baigsis.

gėda rašyt
apie tai
bet norėtųsi
cukrinėmis
merės popins
lazdelėmis
šiuoliuoti per
minčių
debesų
žodžių
kiaurymes

    kad tik ne vienam

tiek to