tu nekaltas
kad mane
tokį
išspjovė.

tam kvailiui, kuris supranta, kad yra kvailas.

aleph

užgriebiu gilią prasmę žodžiais
asmeninį kulną pakeliu į akių lygį
persižegnosiu koja ir taip nukeliausiu
į pajuokos ir šventvagystės paribius.

tyliai manoma jog adomas
yra beždžionės beta versija
bet man tai netrukdo žiūrėti į
žvaigždes pasidėjus smilių
nuosavoje bamboje.

žaviuosi visokiomis istorijomis
kaip daryti įtaką žmonėms ir tapti turtingu
sau beje priskiriu ypatingą likimą
kurio garantas mano vardas- Aleph.

kvailys aš
kam patikėjau
jog su pavasariu
ateina ramybė
bet kaip ir
praėjusiomis
žiemomis
vasaromis
rudenimis
nieko neįvyko tik
kiekvienas širdies
dūžis atimdavo
sekundę gyvybės
iš nevilties šaukiau
nustok nustok
nustok plakus
nelaboji
ir

pamažu tuštėjau.

.

lyrinis subjektas
išgėręs alaus
biški ant drąsos
biški tam, kad
sušiltų
didžiai susigraudinęs
štai ką bylojo:
aš esu patriotas
sugeriantis
egzistencines
savo tėvynės
dulkes
ir šviesa
ir tiesa
mano žingsnius
telydi.

norėčiau
būti miręs
bet apie mirtį
pridera šnekėti
su baime ir
patosu
jei taip neišeina
kopijuoti tuos
kuriems išeina
arba
išeinančius
su visam
pasivaikščioti
ieškot teisybės

norėčiau būti
miręs.

sakau jums kad ne
skausmas
skylės
gadina mano
tobulą atvaizdą
kaip ir akys
akys
pajuodusios
nuo nemigos
matymo

sakau jums kad nesi
ilgėdama praeities
meluoju
apie polinkį
į žmogišką šaltumą

sakau jums kad
šiandienai užteks
visko
jau galite eiti
tolyn
nuo manęs.

mano medžiai būna
spalvoti
būna tylūs atsargūs
ir rudeniui
būna.

mano medžiai atsikelia
nuolankūs
leidžiasi vėjo šukuojami
kad gražūs
stovėtų.

mano medžiai kantriai
brandina
vaisių sloguojančiai
sielai
pagydyti.