Prasideda naujas etapas... Laikysiu rankoj tą nelemtą peilį ir rėksiu iš visų jėgų, tegul man nuskaus liežuvį, dantis ar lūpos persikreips kaip tame juodu laku tapytam paveiksle ant sienos.
Tegu klaikus mano veidas tamsa pasakų princesės mimika, tegu aš tapsiu utėlių princese, bet nuo rėkimo manęs nieks nesustabdys.
Ta nelemta palėpė, kurioje radau seną nuotrauką.Tos akys, jos mane žudo, ryja mano mintis.Nustojo kvėpavimas ir vėl atsirado.Kas man darosi, nebesuvokiu nieko, tik žinau, kad rėkiu iš visų jėgų, tuoj išspausiu visus savo syvus, bet neiks amnęs negirdi. Tai nuošalus miestelis, ne vienkemis, bet namas, kuriame izoliuoti garsai. Nieko nėra, tik tamsi palėpė, užrakintos durys ir raištis ant mano jaunų akių, kurios nebeteko šviesos.
Rankomis jau teka kraujas.Jaučiu,kad ta moteris vis dar mane stebi ir šypsosi.
Kodėl aš negalėjau šypsotis?!
Tamsa ir tyla, rėkt nebegaliu, jau nebemoku.

I'm not afraid of looking ugly
I couldn't care what they say
I'm not afraid of happy endings
I'm just afraid my life won't work that way
I'm not afraid of forgiveness
I absolve you everything
I'm not afraid of lying...
But I am afraid of DYING!!!

Noriu mirt, bet dar ne laikas...noriu skrist, bet neturiu sprnų... noriu gimt iš naujo, noriu tapti žemės grumsteliu...noriu bėgt į tavo sielos tamsą, pasiklyst tarp tunelių aukštų...noriu būt žmogum, bet deja tik VARGETA ESU...

apsiverkaiu ir sėdžiu... ir ką gi aš galiu pakeist? ogi nieko... pasaulis tikrai žiaurus, o jas nužudė tik todėl. kad jos viena kitą mylėjo ir taip kasdien...
norėčiau pakeist pasaulį, bet tam reikėtų armijos, kuri kol kas šiam pasauly nėra sukurta...
liesiu ašaras ir paspringsiu jomis jei reiks!~

Kaip gerai, kad Šiandiena tai ne Vakar dienos Rytdiena...
                                  (autorius nežinomas)

Ashes to Ashes,
Dust to Dust...
People
from nowhere
have my own
                    Trust...

Labas rytas sako tau žmonės, labas rytas sako medžiai, taip kartoja ir upė sraunioji...
apgavikai visi jie,kai paklausi :“kaip sekas?“.. jie atsako;“blogai“.
kam apgauti save, bet juk tokios taisyklės, norminė kalba...pabandyk pasakyti:“nelabas jums rytas arba liudnas rytas“... išpeiks kalbininkai tave...
:)~

Visur beprasmybė, nežinia ir kvaili šūksniai...kartais norisi, kad aplink nieko nebūtų, o kartais trokšti dėmesio. dabar norėčiau pasislėpti po pernykščiais lapais, bet tų lapų jau mažai liko ir visi jie spalvoti...o, kad jei būtų juodi, bet deja...
nepasieksi svajonių, kol viena jų nežlugs, bet ta viena būna pati lemtingiausia...

Noriu įkalinti visą žmoniją paukščio narvely, ne bet kokiam, o auksiniam...deja, negaliu...
noriu išlaisvinti kalinius kaip kirminus iš žemės, kad jie gautų sau galą, bet nematau tam prasmės, net jėgų neturiu...
noriu matyti svajonę, kad plaukiotų ji  mano kraujo laše, bet jos neturiu...
noriu aš mirti tada, bet dar gyventi turiu...

Nauja diena, naujas atokvėpis...
Taip norisi išsiverkti kažkam ant peties, bet nėra kam, jautiesi toks vienišas šiam pasauly..
Galvoje tik mintys apie mirtį, apie kraujo lašus ant lūpų...
Kartais net pagalvoji:“o, kad kas man atsitiktų, visvien visi manęs nekenčia, apie mano egzistavimą težino keli draugai iš mokyklos ir tėvas su motina...o...kad aš prasmegčiau būtent dabar visiems amžiams...“ apsidairai,o aplink stoviniuoja tas būrys draugų iš paralelinės klasės, kuris iš tavęs vakar, užvakar ir kasdien tyčiojasi.tu lauki koks šįkart bus jų nuosprendis.
Nutaisai kone verkiančio žmogaus miną, tokią nuskriaustą, jau ruošiesi lyg juodai dienai..ir staiga tos gaujos vadeiva prisėda prie tavęs ir pradeda kalbėti apie tai, kaip jis apsikvailino prieš savo draugus, tėvus, visą pasaulį, jis pasakoja, kad buvo toks koks tu dabar.ir staiga išjo lūpų išbyra žodžiaiėkaip norėčiau gražinti tas dienas..nors aš buvau apgailėtinas patyčių objektas, bet galėjau būt nematomas...tegu iš manęs visi tyčiotųsi, bet nieks nesugriautų mano svajų ir vilčių,o dabar visi tik jas kopijuoja...
Tada tu pakeli akis ir išdidžiai atsistojęs nueini per tuos stoviniuojančius vaikiūkščius, kurie neturi nei savo nuomonės, nei principų...
Kitą dieną ateini į mokyklą ir pradedi raustis kuprinėje, o prie tavęs prieina tkei pat, koks buvai tu, ir klausia kaip ta užteko drąsos taip oriai nužengti nuo tų laiptų, ant kurių sedėjai atejus gaujai...
O tu mintyse pagalvoji:“nejaugi aš jau didvyris?“. nusišypsai ir nueini lyg neikur nieko...