Nauja diena, naujas atokvėpis...
Taip norisi išsiverkti kažkam ant peties, bet nėra kam, jautiesi toks vienišas šiam pasauly..
Galvoje tik mintys apie mirtį, apie kraujo lašus ant lūpų...
Kartais net pagalvoji:“o, kad kas man atsitiktų, visvien visi manęs nekenčia, apie mano egzistavimą težino keli draugai iš mokyklos ir tėvas su motina...o...kad aš prasmegčiau būtent dabar visiems amžiams...“ apsidairai,o aplink stoviniuoja tas būrys draugų iš paralelinės klasės, kuris iš tavęs vakar, užvakar ir kasdien tyčiojasi.tu lauki koks šįkart bus jų nuosprendis.
Nutaisai kone verkiančio žmogaus miną, tokią nuskriaustą, jau ruošiesi lyg juodai dienai..ir staiga tos gaujos vadeiva prisėda prie tavęs ir pradeda kalbėti apie tai, kaip jis apsikvailino prieš savo draugus, tėvus, visą pasaulį, jis pasakoja, kad buvo toks koks tu dabar.ir staiga išjo lūpų išbyra žodžiaiėkaip norėčiau gražinti tas dienas..nors aš buvau apgailėtinas patyčių objektas, bet galėjau būt nematomas...tegu iš manęs visi tyčiotųsi, bet nieks nesugriautų mano svajų ir vilčių,o dabar visi tik jas kopijuoja...
Tada tu pakeli akis ir išdidžiai atsistojęs nueini per tuos stoviniuojančius vaikiūkščius, kurie neturi nei savo nuomonės, nei principų...
Kitą dieną ateini į mokyklą ir pradedi raustis kuprinėje, o prie tavęs prieina tkei pat, koks buvai tu, ir klausia kaip ta užteko drąsos taip oriai nužengti nuo tų laiptų, ant kurių sedėjai atejus gaujai...
O tu mintyse pagalvoji:“nejaugi aš jau didvyris?“. nusišypsai ir nueini lyg neikur nieko...