Iš manęs atėmė mano mintis... tai tebuvo keli žodeliai, bet jie atimti....apgailėtina,kvaila žmonių rasė...

Kasdien vis tas pats.. atsikeli, žvelgi į veidrodį...o taip norisi jį sudaužyti, planuoji visą savaitėę tai padaryti ir padarai, sudūžta veidrodis, kuriame matei net savo sielą, bet kas iš to, ar tau pasidarė geriau?manau, ne, juk dužo visos tavo svajonės kažą pakeisti, į šipulius pabiro ir visos viltys, kurias tavo žvilgsnis buvo užrakines tame šaltame tuščiame veidrodyje, kurio tu taip nekentei...anksčiau nekentei jo, o dabar nebekęsi savęs, už tai, kad viską sugriovei..ar dabar norėsi sumaitoti save užsipylus neapykantos bangai, ar keršysi kitiems, kurie tave mato? kuo tu pavirtai.?
nebeturi nei gėrio, nei blogio, nebetekai paties savęs.. ir viskas jau nebeatrodo kitaip, bet yra...

kažko noriu, bet nežinau ko...matyt ir nesužinosiu..

Rytas. Daugiau nieko nereikia sakyti, viskas ir taip aišku. nauja pradžia, nauja diena, bet kodėl ir kam? Paslaptis ir Liks Paslaptim, kol jos kas nesužinos...

Keista jausti tylą, kai nieks jos nejaučia, keista gyventi šia diena, kai tuo tarpu kiti žvelgia į rytojų, bet tuo mes ir unikalūs-išsiskirimu iš kitų, kurie mąsto kitaip nei tu...