Prasideda naujas etapas... Laikysiu rankoj tą nelemtą peilį ir rėksiu iš visų jėgų, tegul man nuskaus liežuvį, dantis ar lūpos persikreips kaip tame juodu laku tapytam paveiksle ant sienos.
Tegu klaikus mano veidas tamsa pasakų princesės mimika, tegu aš tapsiu utėlių princese, bet nuo rėkimo manęs nieks nesustabdys.
Ta nelemta palėpė, kurioje radau seną nuotrauką.Tos akys, jos mane žudo, ryja mano mintis.Nustojo kvėpavimas ir vėl atsirado.Kas man darosi, nebesuvokiu nieko, tik žinau, kad rėkiu iš visų jėgų, tuoj išspausiu visus savo syvus, bet neiks amnęs negirdi. Tai nuošalus miestelis, ne vienkemis, bet namas, kuriame izoliuoti garsai. Nieko nėra, tik tamsi palėpė, užrakintos durys ir raištis ant mano jaunų akių, kurios nebeteko šviesos.
Rankomis jau teka kraujas.Jaučiu,kad ta moteris vis dar mane stebi ir šypsosi.
Kodėl aš negalėjau šypsotis?!
Tamsa ir tyla, rėkt nebegaliu, jau nebemoku.