abijomirtiesakanturbūti amžinai yra kur kas baisiau!
be galo liptirliptirlipti į niekur... tamsoj. jokio žiburio.
nemeluok sau – nėra jokios muzikos.
tik kojų bildėjimas ir tavo alsavimas.
liptirliptirlipti be tikslo, be pradžios, pabaigos.
lėtai ar paskubom. tai nieko nekeičia.
suvoki?tairyraprag.

iš klimb laiško kopėtėlėms.

now it's your turn, Saturn

M. K. Čiurlionis iš Leipcigo rašytame laiške Marijos broliui Eugenijui prisipažįsta:

"Nieko negaliu dirbti ir nieko nenoriu. Į nieką nenoriu žiūrėti, nenoriu judėti. Ir kas blogiausia - nenoriu egzistuoti.
Visą laiką jaučiu, kad esu, kad nieko nedirbdamas - blogai darau.
Įspūdis toks, kad laikas labai svarbi poema specialiai mano orkestro grojimui. Kažkas man trukdo klausytis. Nieko negirdžiu. O gaila. Kompozicija skamba toliau, galbūt netrukus pasibaigs...
Tai ko neišgirdai - pražus.
Negali suprasti kokį jaučiu pasibjaurėjimą savimi, dėl to, kad
esu silpnas. Silpnybė - tai niekšybė.
Atvažiavau į Leipcigą mokytis, vadinasi pasiekiau tai, ko taip labai
per porą metų troškau.
Ko gi man daugiau reikia, pasakyk. Ko dejuoju? Ar tai nejuokinga?
Vat liūdna.
Negaliu sau rasti vietos ir laikas eina niekais, ir viskas eina niekais.
Baigsiu čia būdą, važiuosiu į Peterburgą, paskui gausiu kokią nors vietą. Imsiu algą, įsitaisysiu sau padorius rūbus, butą, atitinkamus sočius pietus, lankysiu pažįstamus, ramiai kalbėsiuosi apie einamuosius įvykius. Kaip visa tai juokinga, kvaila ir netgi bjauru.
Gal gi ne tai vadinama gyvenimu?
Nejaugi jis praėjo? Gaila, jei taip.."

p.s. gali būt netikslumų, nes tekstas surinktas nuo 13:44 minutės

„Paskui gausiu kokią nors vietą. Imsiu algą, įsitaisysiu sau padorius rūbus, butą, atitinkamus sočius pietus, lankysiu pažįstamus, ramiai kalbėsiuosi apie einamuosius įvykius. Kaip visa tai juokinga, kvaila ir netgi bjauru”.

„norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių ir bekraščio mano ilgesio”

„Nes ką gi mes galime pasakyti vienas kitam juodo rašalo pagalba? [...] ar mes tylėdami nepasakytume vienas kitam kur kas daugiau?“

M. K. Čiurlionis

vakar prieš užmiegant paskutinė mintis: "auditorių auditorija".
geriau jau būčiau medžiu, upe, žolele.

keisti keisti žmogeliūkščiai: žiūrim į tuščią mė0 ir stebimės -- kiek pilnaties!

Arktika = ark. tik ką?

Tinkiovinkio komentaras apie plėšrūnės sagą:
 
"grobuonies ėdžios
nepakito
tiktai nukrito lapas medžio
savim tikėjimas nepratęs
suskubo
guolin atgalios
ir nesvarbu
ateis dar rytas
niekuo blogesnis - nuspalvotas
kaip siūlas
gijomis išaustas
stiprumo randais
be žaizdos"