„Paskui gausiu kokią nors vietą. Imsiu algą, įsitaisysiu sau padorius rūbus, butą, atitinkamus sočius pietus, lankysiu pažįstamus, ramiai kalbėsiuosi apie einamuosius įvykius. Kaip visa tai juokinga, kvaila ir netgi bjauru”.
„norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių ir bekraščio mano ilgesio”
„Nes ką gi mes galime pasakyti vienas kitam juodo rašalo pagalba? [...] ar mes tylėdami nepasakytume vienas kitam kur kas daugiau?“
M. K. Čiurlionis
2009-01-17 22:47
aga, labai. ties tuo beprasmybės suvokimu apie vietą ir ramų gyvenimą tai net paširdžiuos gilstelėjo. bet kokie laiškai būdavo, ką? grožis. meno kūrinys, o ne laiškas. tiesiog broliui apie savo pasaulio suvokimą, apie muzikos perliukus, taip ironiškai, gyvai ir išmoningai. tai ne mūsų primityvus el. laiškučiai ar sms: "labas, kaip laikaisi, gerai, sveiki? taip, o jūs? aga, gerai, sotūs ir laimingi. pinigų užtenka? ramu, tada iki."
2009-01-17 22:01
klausiau šiandien ir pagalvojau tą patį. artima.
2009-01-17 18:01
ten juk yra [...], tai galbūt toje vietoje nemažas teksto gabalas, kurio aš neturiu ir todėl logiška kad yra tas pakartojimas.
2009-01-17 17:56
tą antrą kartą "vienas kitam" aš išbraukčiau,bet ne aš rašiau,taigi...Šiaip nepatinka man jo kūryba,o čia visai nieko,taip gyvenimiška,bet tiesa.
2009-01-17 17:50
taip, tikrai jo. žodis į žodį.
2009-01-17 17:44
Geras:) ir čia tikrai Čiurlionis? tuomet - niekas nesikeičia...i dabar neretam tenka rinktis tarp patogaus gyvenimo ir idėjų realizavimo.