klimbingupthewallsM. K. Čiurlionis iš Leipcigo rašytame laiške Marijos broliui Eugenijui prisipažįsta:
"Nieko negaliu dirbti ir nieko nenoriu. Į nieką nenoriu žiūrėti, nenoriu judėti. Ir kas blogiausia - nenoriu egzistuoti.
Visą laiką jaučiu, kad esu, kad nieko nedirbdamas - blogai darau.
Įspūdis toks, kad laikas labai svarbi poema specialiai mano orkestro grojimui. Kažkas man trukdo klausytis. Nieko negirdžiu. O gaila. Kompozicija skamba toliau, galbūt netrukus pasibaigs...
Tai ko neišgirdai - pražus.
Negali suprasti kokį jaučiu pasibjaurėjimą savimi, dėl to, kad
esu silpnas. Silpnybė - tai niekšybė.
Atvažiavau į Leipcigą mokytis, vadinasi pasiekiau tai, ko taip labai
per porą metų troškau.
Ko gi man daugiau reikia, pasakyk. Ko dejuoju? Ar tai nejuokinga?
Vat liūdna.
Negaliu sau rasti vietos ir laikas eina niekais, ir viskas eina niekais.
Baigsiu čia būdą, važiuosiu į Peterburgą, paskui gausiu kokią nors vietą. Imsiu algą, įsitaisysiu sau padorius rūbus, butą, atitinkamus sočius pietus, lankysiu pažįstamus, ramiai kalbėsiuosi apie einamuosius įvykius. Kaip visa tai juokinga, kvaila ir netgi bjauru.
Gal gi ne tai vadinama gyvenimu?
Nejaugi jis praėjo? Gaila, jei taip.."
p.s. gali būt netikslumų, nes tekstas surinktas nuo 13:44 minutės
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2009-01-18 15:03
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-24 13:24
Kitkis padeklamavo
Kopėčios Jos lūžta nuo svorio dangaus ir tampa kojūkais per lygumas sviesto sviestuoto ir atskiria pieną nuo spirito Romas Daugirdas Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-26 15:53
M.K.Čurlionio mintys:
"O virš tų krantų, virš to mylimo Nemuno dangus toks skaistus, švelnus, toks lietuviškas - žiūri žiūri ir negali atsižiūrėti. Tuomet širdis smarkiau pradeda plakti, o siela nudžiugus himną pradeda giedoti Tam, kuris tėvynę tau davė Lietuvą. O! ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu. Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nėra kaskadų ūžiančių; pažvelk tik aplink! - koks graudus paprastumas tame reginyje. Laukas kaip didelis šilkinis kilimas su tamsiai ir šviesiai žaliais langeliais; per lauką juokingai vingiuoja kelias ir pranyksta kažkur grioviuose; palei kelią kryžius, o šalia jo beržas stovi ir verkia. Toli horizonte mėlynuoja miškas. Prisiartink prie jo, tai jis tau paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys arba raudą graudžiai pradės ošti." Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-26 15:50
...Žiūrėk, tarp snieginių kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengia visą žemę; ten apačioj vyksta žemiški dalykai, sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengia viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos. Nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką uždainuos himną saulei. Himną Saulei! Po jo kojom debesis pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos.
/M. K. Čiurlionis/ |
  |
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |