įdomu kiek truks dabar ši akimirka, kai atrodo kad nieko nereikia, o už lango ne pūga ir aš nesu kompiuterinis padaras. pavasarinis vakaras migdo šviesulį ir įžengia naktis kvapni žibutėm. pernykščiais lapais atšnara vaiduoklis. nusičiaudi ežiuku ir nurieda tolyn nuo suoliuko. būti sau jaukiai, šypsotis.

sykį ėjo vilkutis per saulės kepinamą dykynę, žiū – ąžuolas drūtas, tris dienas neapeinamas.
jo šešėlyje prigulė ir susapnavo keistą sapną apie žvangančius riterius, medines pilis, dūmus, degančią girią. staiga pabudo – ant nosies nukrito giliuko kepurė. sušniokštė lietus lapuose – metas.
atsargiai užčiuopė dantimis kelis ąžuolo vaisius, nasruose nunešė nuošaliau. iškasė kiekvienam po duobutę, bakstelėjo šlapia nosim gilę, užkasė.
tūkstančius kartų grįžo ir grįžo link medžio ir atgal į pakraščius, o pavargęs, tūkstančiams metų įmigo.
kai nubudo – buvo tamsu ir vėsu. aplink tyliai šlamėjo giria. ant nosies nukrito giliuko kepurė.

- bėgam! - ir pasileido griuvinėdama prieš šlaite tūnančio bunkerio.

kiek atsilikusios kopėtėlės inirtingai mojavo prisirištom prie kojyčių eglių šakomis neva užglostydamos pėdsakus.

(akivaizdu, kad nei žirniuotoji, nei dviašės neturėjo "brenda ragana per sniegą nepalikdama pėdų" skills'ų.)

įvirtusios, iškart užsuko girgždantį sriegį ir priplojo nosis prie apšarmojusio tvirto apvalaus langiuko.

- niekas neatsiveja. uf, - šyptelėjo kopėtėlėms.

po valandos jaukiai skaitė pasakas užgerdamos karštu vynu ir jokios negandos bei gandai neberūpėjo.

simpatiška penkeriukė
vienas kitam įdomūs ir tylūs
per pusnis tarp raidžių klampiai brenda
o kažkas švelniai skamba iš kibirxtu dienoraščio -
išplyšo tas puslapis ar vogčiom išsiplėšėm ir nešamės?
galvoju ką reiškia būti rekonieriumi
turbūt atsakytų, bet nepaklausiu garsiai.
dar galvoju apie kitkį pavirtusį lūšim,
apie tai kaip jis brido per mišką prisimindamas
begemotą apsivalgiusį tetraciklino ir linksmąją terę,
apie tėtį nuvytą ir labai liūdnai cypiančią ledo lytį iš tls kūrinio.
minčių srautas kaip orkestras garsėja (ir dera?)
kaip dabar užmigti, peržiūrėjus valko namuose rastą
visą rusų fantastikos filmą ir aptikus, kad naujais metais
vėl atsirado storžievių, kurie įžeidinėją prozerpiną ir varinę lapę,
ar apie tas kopėtėles ir nukritusį senuką buvo mįslė,
ar provokacija? negi sveikinimas? hm.
konkurse kniaukia 13 kačių.