sykį ėjo vilkutis per saulės kepinamą dykynę, žiū – ąžuolas drūtas, tris dienas neapeinamas.
jo šešėlyje prigulė ir susapnavo keistą sapną apie žvangančius riterius, medines pilis, dūmus, degančią girią. staiga pabudo – ant nosies nukrito giliuko kepurė. sušniokštė lietus lapuose – metas.
atsargiai užčiuopė dantimis kelis ąžuolo vaisius, nasruose nunešė nuošaliau. iškasė kiekvienam po duobutę, bakstelėjo šlapia nosim gilę, užkasė.
tūkstančius kartų grįžo ir grįžo link medžio ir atgal į pakraščius, o pavargęs, tūkstančiams metų įmigo.
kai nubudo – buvo tamsu ir vėsu. aplink tyliai šlamėjo giria. ant nosies nukrito giliuko kepurė.