Kai nematau aplinkui nieko,
Tik debesys juodi danguj
Man šiandieną priminti gali,
Koks šaltas su manim buvai...

Aš taip norėjau tavo rankų,
O tu jas paslėpei kažkur,
Man taip reikėjo, kad sušilčiau
Tavųjų lūpų, bučinių...

Tu savo nugarą atsukęs,
Pilku keliu tolyn ėjai,
Nepagalvojai, ko man reikia,
Tik kaip pabėgt tolyn mąstei.

Aš virpančia širdim nuo šalčio,
Ne... ne vėjas šaldo ją, o tu
Žiūrėjau į tavo nykstantį šešėlį,
Į siluetą tirpstanty sniege.

Ant mano veido krito snaigės,
Jos tirpo, nuo liūdesio akių,
Nepastebėjai, kad ne sniegą,
O ašaras nuo veido aš braukiu.

Kodėl tu toks tarytum ledas,
Tarytum sniegas šis esi,
Nejaugi tavo meilei galas,
Aš taip manau... kodėl? Net nežinau.

Aš tavo rankų šilumą paleidus
Keliu ėjau šalta lyg tu,
Kodėlgi kartais būni ledas,
Ir nesušyli, kai būname kartu?


* jeigu jūs dar nepastebėjote tai skaitydami mano eilėraščius iš eilės galite perskaityti mano gyvenimą... jis ne visada linksmas, bet dėl jo esu laiminga...

Aš tylomis stovėjau salės,
Giliausiame kampe,
Bet tikėjausi, kad gali
Pastebėti ir mane.

Bet manęs matyt, nematė,
Niekas tamsoje,
Lyg nuodai aršios gyvatės,
Man ši vienuma.

Tik staiga ant savo šonų,
Pajutau šiltai kažką,
Buvo man labai malonu-
Buvo tai, tava ranka.

Tu glėbyje mane laikei,
Kvietei kartu pašokti,
Tyliai į ausį man sakei,
Kad neįmanoma sustoti.

Buvai arti kaip saulė
Prie jūros vakare,
Rodos- turiu pasaulį,
Turiu aš viską... net tave.

Tu palietei manąsias lūpas,
Priglausdamas save arčiau,
Aš tavo rankose lyg pūkas,
Kurį laikyti reik stipriau.

Tada kažkur pabėgai,
Viena ir vėl likau,
Suspaudus stipriai delną,
Tave vėl pamačiau.

Lyg tyras lietaus lašas,
Ant manęs pasiliks,
Tavųjų lūpų kvapas,
Tavasis bučinys...

Žinau, ne man skirti tie posmai buvo
bet priemiau aš juos širdim švaria
jie rezonansu nuskambėjo manyje
ir priverte iš naujo viltis ir tikėti ...

Tikiu turi tu posmų nerašytų niekam
Tu juos sukūrei ir išaugojai minty
Dabar jie kaip derlingo vaisiaus grūdas
derlingoj žemėje dygsta jau kitų širdy

Ir aš pasėt norėjau visą tai visiems
nupjauti tai kaip derlių tiktai abiems
Tai kas kad jau subrendę grūdai krito,
Pabiro jie gyvenimo išmindžiotam kely

Esu aš mates ir derlingų plotų
Sausros ir vėjyje nugalintų plotelių
Ir nepradėsiu  skūstis čia dabar
sudygęs viduryje begalinio kelio

Kai eisi tu aukštai pakelta galva
klausydamasi savo širdies dūžių
kažkur žemai žemai tarp grumstų
gulės pradėjęs želti vienišas grūdelis

Tu praeisi nuostabi kaip saulė
šešėlį abejonių mesi tik trumpam
Tas grūdas nenustos tiketi meile,
ir kad žemė sukasi dėl jo ir apie jį...

Ant stalo stovi kelios knygos,
Puodelis, atvėsus arbata...
Lapelis- pieštuku išpaišytas
Deja, aplietas su kava...

Pro langą atnešta plunksnelė
Nuskendus rašalo inde...
Žurnale nupiešta suknelė,
Pranykus vyno dėmėse...

Ant stalo guli ilgas peilis
Krauju aplietais ašmenim...
Tai kas nutiko vien dėl meilės,
Ir netikėjimo širdim...

Ir kraujo lašas sąsiuviny,
Keli lašai... puodelyje kavos,
Ką, žmogus, padaryt gali
Kad tik nekęstumei kančios...

Nusėta dulkėmis kėdė
Kurioj merginos kūnas
Nepaliestas lyg vystanti gėlė,
O aplink jį tik kraujo liūnas...

Istrinkit viska,
Istrinkit dabar...
Istrinkit kuryba,
Kurios nesuprantat...
Istrinkite mano jausmus,
Tai ka rasau...
Tai banalu...
Bet uz daiktus geriau...
Jei nesuprantate manes...
Supras gal kiti...
Netrinkit, nezinot,
KAd man tai svarbu.
Nemoku rasyti apie kedes,
Apie svilpukus, apie leles...
Rasau apie meile,
Gyvenima savo...
Bet trinate tai
Amzinai...
Istrinkite viska,
Palikit tik posma...
Posmeli kuri as,
Rasiau is sirdies...

Gęstanti žvakės liepsna,
Primena kas gi esu,
Aš tik kruopelė maža,
Kurią savo saujoj trinu.

Žemėj aš, lašas mažytis,
Jūroje skendęs vanduo,
Manęs negali matyti,
Tie, kurie tiki viskuo.

Aš tiktai nykstanti rūšis,
Vėjų gimdyta audra,
Mano gyvenimas-mūšis,
Kuriam kariauju viena.

Kardas, širdis akmeninė,
Viskas ko reikia kare,
Tiktai ranka geležinė,
Trokšta vėl jaustis šilta.

Stoviu be ginklų viena,
Plynam lauke, be žmonių,
Tyliai aš klausiu kada,
Rasiu pasauly draugų...

Besileidžianti naktis,
Žvaigždės danguje…
Tu pabeldei į duris,
Kai buvau viena.

Garsiai atėjai per tylą,
Sujaukei jausmus,
Tuos kurie staiga prabyla,
Jų, jau nebebus.

Aš jaučiau, kaip liūdna
Žemėj būt viena,
Eit per baimės liūną,
Ten surast tave.

Suradau aš tave,
Grimstantį žemyn...
Pamatei tu mane,
Tad iškilk aukštyn...

Tau ištiesiu ranką,
Ašara riedės,
Kad per tokį vargą,
Laimę teks turėt.

Traukt tavęs nemoku,
Lipk iš ten greičiau,
Buvo ten visokių,
Tik tave mačiau.

Skęsta netgi saulė,
Jūroj vakare,
Aš visam pasaulį
Myliu tik tave!