Kai nematau aplinkui nieko,
Tik debesys juodi danguj
Man šiandieną priminti gali,
Koks šaltas su manim buvai...

Aš taip norėjau tavo rankų,
O tu jas paslėpei kažkur,
Man taip reikėjo, kad sušilčiau
Tavųjų lūpų, bučinių...

Tu savo nugarą atsukęs,
Pilku keliu tolyn ėjai,
Nepagalvojai, ko man reikia,
Tik kaip pabėgt tolyn mąstei.

Aš virpančia širdim nuo šalčio,
Ne... ne vėjas šaldo ją, o tu
Žiūrėjau į tavo nykstantį šešėlį,
Į siluetą tirpstanty sniege.

Ant mano veido krito snaigės,
Jos tirpo, nuo liūdesio akių,
Nepastebėjai, kad ne sniegą,
O ašaras nuo veido aš braukiu.

Kodėl tu toks tarytum ledas,
Tarytum sniegas šis esi,
Nejaugi tavo meilei galas,
Aš taip manau... kodėl? Net nežinau.

Aš tavo rankų šilumą paleidus
Keliu ėjau šalta lyg tu,
Kodėlgi kartais būni ledas,
Ir nesušyli, kai būname kartu?


* jeigu jūs dar nepastebėjote tai skaitydami mano eilėraščius iš eilės galite perskaityti mano gyvenimą... jis ne visada linksmas, bet dėl jo esu laiminga...