Laiškas (kurie nepripažysta jausmų, geriau neskaitykit)

Aš pabundu ryte ir tikiuosi, kad tai tik besitęsiantis sapnas, kad tu išėjai... aš vis tikiuosi, kad tu ateisi ir apkabinsi mane taip kaip tik tu moki. Aš vis galvoju, kad tavo žodžiai buvo tiesa, neberandu prasmės kodėl mes susipykom. Visi kartoja, kad tai tik vaikiška meilė, kuri praeis... netiesa. Aš myliu stipriau už didžiausią širdį. Aš vis ieškau preteksto pateisinti mūsų išsiskyrimą... radau tik vieną- nemyli manęs. Man sunku. Aš negaliu kvėpuoti kai tave matau. Aš negaliu judėti kai girdžiu tavo balsą. Man sustoja laikas kai matau tavo akis. Man nebereikia nieko, jeigu tavęs nėra šalia. Aš tau tiktai viena iš daugelio, tu mane pamirši su kita diena. Mane ištrinsi iš savo minčių ir jau ne man sakysi „myliu“. Kodėl aš taip negaliu? Kodėl negaliu žiūrėdama į tavo lūpas suprasti, kad jos jau nebe mano, kodėl negaliu užmigti nesistengiant viltis, kad viskas bus gerai, kodėl negaliu naktį nematyti tavo veido, kodėl negaliu nejausti tavo rankų ant savęs... mano širdis sudužusi... kažkur išbarstyta mažais gabalėliais... bet man jos nereikia. Aš turiu tave užmiršti, aš privalau tavęs nemylėti, aš... aš negaliu. Aš nesugebu... aš noriu numirti... aš noriu, kad mano rankomis tekėtų kraujas, kad pamažu man užsimerktų akys, kad rankos sustingtų ir nebejudėtų, kad dingtų mintys apie tave, kad išnyktų jausmai, kurie žudo mane. Bet aš bijau, nes viliuosi, kad tau kažkas esu. Tikiuosi, kad po metų, gal dviejų susitiksime ir mūsų meilė bus gyva. Bet dabar aš neturiu dėl ko gyventi. Gyventi dėl savęs? Kam, jeigu myliu tą kuriam esu svarbi kaip dulkė gulinti lentynoje. Jeigu aš tik galėčiau, prisiekiu, numirčiau tam, kad pamatyčiau ar tau svarbi esu. Ar verktumei prie mano kapo, atneštum man gėlių, ar pasakytum negyvam mano kūnui „myliu“? Man sunku... man skaudu... Tik tu buvai mano gyvenimo prasmė... meluoju... esi... taip, aš neberandu savyje jėgų kovoti, kad gyvenčiau, nebematau vilčių, kad dar būsiu laiminga, nebesuprantu kam iš viso aš gimiau. Labai prašau, nes aš pati to negaliu, paimk į savo ranką peilį, susmeik man į krūtinę. Manai skaudės? Galbūt, tačiau tikrai mažiau už tą skausmą kai sutrypei mano jausmus. Aš tavimi pasitikėjau labiau negu savim, aš tave išsikovojau iš visų, bet kam to reikėjo jeigu po tos kovos visvien mane palikai? Aš negalėčiau tavęs apgauti, niekada neįskaudinčiau... tu man visada liksi tas vienas vienintelis... tas, kurio šalia nebebus, tas kuris mylės, bet ne mane, tas kuris manęs neatsimins... vienas vienintelis... tas pats kuriam atidaviau save. Aš tau padovanojau savo lūpas, kurių prieš tai nebuvo niekas lietęs... savo akis, kurios tik į tave su tokia meile žiūrėjo... man skaudu... aš verkiu... ir ašaros ant šito lapo krenta... jau pripratau, nes kasdieną mano akyse žiba ašaros, kurios lėtai nurieda iki mano lūpų... nuplauna tavo bučinius, tau sakytus žodžius, bet mintys lieka... kai mane palikai, manimi riedėjo ne tik ašaros, bet ir kraujas... juk pats matei, bet tau nerūpėjo. Aš netyčia tai padariau, nes norėjau įsipjauti labiau. Aš norėjau, kad nuo skausmo man nutirptų rankos, kad aptemtų akys ir užmigčiau, kad tapčiau šalta kaip tu, kad būčiau tik kūnas be sielos. Nepavyko... bet tu nežinai kokią žaizdą man palikai širdyje. Išgirdus tavo vardą mano širdis... tiksliau tai kas iš jos liko kraujuoja... jai skauda... ji tyliai verkia... aš tavęs klausiu, pasakyk man atvirai ar tikėjai, kad mane myli ar tik taip sakei? Aš žinau, niekada nepasikeis tavo jausmai, visada būsi su manimi šaltas, bet aš noriu tikėti ta meile kurios iš tikrųjų nebuvo. Ta meile, kurią išgalvojau pati. Aš negyvensiu taip kaip tu, nes gyvenau tik dėl tavęs... nėra tavęs- neverta ir gyventi. Iki, aš išeinu, atleisk jeigu ką nors tau ne taip pasakiau, nepyk... skaudu... išeinu, užmerkiu savo akis ir laukiu kol pasiims mirtis...