James Carrington "Ache".
Ir štai taip, su šia daina pavymui verki, verki, išverki visus skaudulius.
Ei, aš nenoriu, kad Laima išvažiuotų. Taip siaubingai nenoriu. Taip siaubingai skauda. Pasakykit, kad viskas taip turi būt, kad viskas nuo to bus tik geriau, ir gal bus geriau... nes viskas tikrai turi taip būt, kitaip gyvenimas neatimtų iš manęs bene didžiausio džiaugsmo mano gyvenime, bene nuostabiausio mano gyvenimo žmogaus.
Have I told you I ache?
Bet argi viskas turi būti taip? Ar taip kažkam bus geriau?
"Pabandyk tu man nerašyt, tai grįšiu ir sumušiu".
Tikriausiai aš nerašysiu, kad turėčiau galimybę būt sumušta, bet pamatyti.
Have I told you?
Pasakykit, kad jai ten bus geriau, aš jau bet kuo galiu pa(si)tikėti.
Paprasčiausiai atsistoji ant atbrailos, išskleidi sparnus virš bedugnės ir žiūri, kaip tavo širdis skrenda pavymui.
Have I told you I ache for you?
O širdy daina.
Ir štai taip, su šia daina pavymui verki, verki, išverki visus skaudulius.
James Carrington "Ache".
"But I can't see myself that way, please don't forget me or cry when I'm away".
Tiesa, kad kartais taip imi ir niekini save. Tiesa, kad kartais šitai, rodos, geriau, nei būti. Tiesiog būti. Savyje, su savimi. Su tuo, ką laikai savimi. Ir kartais geriau jau visai nebūti.
"No more nights no more pain".
Nežinau, kas esu.
Nežinau.
Amino rūgštys.
Baltymai.
Ech. Reikia būti smagiam, kad nepasiduotumei tinguliukui, apimančiam kas akimirką dabar, vasarą. "Vasarą".
"Visi skirtinigi, visi lygūs".
Arba, kaip Orvelas:
"Visos kiaulės lygios, tik vienos lygesnės už kitus".
Pradedam chemija, baigiam arbata, begeriama šešėlyje, kad "mama nepamatytų".
O arbata mėtų, kaip senais, gerais (?) laikais.
Pabaiga.
Poison.
„Apsišikit“.
Et. Nusibraukiame chemišką prakaitą nuo kaktos.
Klausykit, ką čia bekalbėsi. Visa visa ten, toje dainoj. Ir nieko manyje nelieka.
I.
Savaitgalis, pašvęstas Druskininkams. Vienas šviesiaplaukis ir galimas susitikimas. Geros širdies buvimas. Šalia.
Gyvenimas, negražus, kaip nepavykusi pasaka. Dailė. Arba jos nebuvimas.
Ilga naktis ir anglų kalba. "Mažmožių dievas" ir Štrauso "Taip kalbėjo Zaratustra".
Vasara. Nyčė. "Zaratustra".
Dvi rankos, du delnai ir dvi širdys. Pasaka. Deja.
Arbata. Daug arbatos. Ilgi plaukai. Trumpi plaukai, garbanoti plaukai bei trumpų plaukų šuo.
Braškės ir svylanti, dvėseliena atsiduodanti oda. Atlygis: sekinantis nuovargis ir kūdikiškas miegas. Vėliau - koncertas (galbūt net keli) arba kamera obskura, kurios pavadinimo nemoku užrašyti.
Šypsena.
Pabudimas ankstų rytą ir stebėjimas. Dangus, dangus, dangus.
II.
Žmonės nėra geri, kaip buvo manyta. Žmonės ieško savęs, nereikalauja kitų. Žmonėms nusispjaut. O gal? Abejonės, abejonės, abejonės.
(Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis?) Leninas? Lena? Lina? LIna?
Bliuzelė ir purkštas ŽMOGUS trafarete. O gyvenime?
Skubėjimas namo, norint žiūrėti alchemiką. Klasikos skambėjimas. "Taip kalbėjo Zaratustra". Taip kalbėjo, kad pamiršti ir alchemikai.
Om.
Ilgi, trumpi ir garbanoti plaukai? Trumpų plaukų šuo? Vasara?
Dangus?
Taigi. Visiems, kas (kaip ir aš) nežinojote, kur Skype programoje yra "incoming", žinokite, kad šią nuorodą rasite AKTV ftp programoje. ;DD Va va. Taip ir daužome galvą į sieną. Atleiskite už vakaro nepasisekimą ir tai, kad kaista žandai.
O daina puiki. Ypatingai žodžiai. Ji dabar kaip atlygis už kančias. Ačiū. Žino kam, nors ir nemato, nestebi, manau.
Nepretenduoju į "brand new", bet užteks ir to, kad ji turės 6 stygas ir veinaip ar kitaip gros.