Nežinau, pati nežinau. O jis tai pnetikėtai, nelauktai ima, atsiunčia man dainą, rašo porą žodžių, dingsta. O aš? O aš stebiuos, stebiu (save balkono lango atspindy) ir visa kuo bjauriuos. Daugiausia savimi.

Atdaras langas, po kojom krintančios knygos (mama žadėjo jas išmesti), per langą kvepianti saulė ir truputis radikulito (močiutei skauda, šitaip skauda). Palange nuropoja voras. Aš susirenku ašaras ir tysiu knygas į savo kambarį. Į savo balkoną. Kad mama neišmestų. Kad pabėgčiau. Taip, aš bėgsiu iš namų. Pasiimsiu tik kuprinę, knygas (pilną skyrių Ivanauskaitės ir Mikutos) ir močiutės kojų skausmą. Ir man kartais skauda. Rankas: kai negaliu kentėt akių perštėjimo ir šlapumos laužau sau pirštus. Arba po truputį kandu. Kandu. Kandu. Visad kandu. Sienos pilnos lopų ir randų manajame balkone. Dangstau tai knygomis. Prieš tai nupučiu dulkes ir voratinklius.
Dieve, duok laimės tai mažai mergaitei, - kaip užkeikimą kartojame.
"Sako, mirdamas mane tu keikei, o numiręs surūstėjai dar labiau, Hare Rama, Krishna Krishna".

Kasdien, kasnakt ir kas akimirką sapnuoju tą veidą, kai jis nusisuka nuo manęs ir sako: "Velniop. Velniop draugystę, supratimą, atvirumą. Jeigu jie tik buvo. Velniop tave, LIna".
Na taip. Tikriausiai dabar aš velniop ir nebranginama, nes pati anksčiau nebranginau. Kaip šlapiu skuduru per veidą. Taip pat šlapią. Bet tai nesvarbu. Taip dainuojama: "Kaip visa tai nesvarbu".
Mintys klykia: "Pati kalta, kvaile, buožgalvi, nelemtas!" Bumerangu viskas grįžta man atgal? Nebesvarbu, nes man pavasaris.
Velniop ir tave. Skubėk namo pirma, kad nereikėtų stovinėti prie laiptinės draugiškai meluojant.
O aš vis dar tikiu pavasariu. Nesvarbu, kiek dar bumerangų kojas pakirs.

Taip taip. Nelaukėt? Nelaukėt. Būsiu nelaukta. Ir stengsiuos tuo tik džiaugtis.

Išėjau. Išėjau iš savęs ir nebeketinu sugrįžti. Nebent bus būtinybė (bet kas galės mane priversti?). Ilgai kentėjau: mąsčiau (vis svetimai), rašiau (vien tam, kad nerašyti negalėjau), skaičiau (ir nieko nebepamenu), spoksojau (įtemptai, pro tas mažąsias skylutes). Bevertėj būtyje ėmiau ir apsileidau: mana buveinė ėmė ir prasmirdo, kampuos, patamsy, melo gumulai susikaupė, padangę papuošė gandai. Nebegalėjau kęsti. Išėjau. Neversk sugrįžti, lauktų šitiek darbo...