neieškoki  žodžiuose kūno:
nerasi, eikim geriau pasivaikščiot
pasėdėkim ant upės ar jūros kranto
jei nori – gali kalbėti
liesti man plaukus
žiūrėt į akis
ir tylėti

mano broli,  aš nieko daugiau
per gyvenimą savo –
tik svajoti išmokau

dar moku iš žodžių
lipdyti pilis
kuriose
niekada negyvensim –
nei saulės, nei šešėlio nėra

tad leiskite sau
pasiklysti miške
ar svetimo miesto gatvėse
pamirškit elgetų eiles

jas rašo pasmerkti sizifai ir tantalai

šis eilėraštis
apie seną moterį,
jauną, mergaitę,
apie tai,
kaip jos raitosi guoliuose,
negalėdamos susitaikyti su savimi,
jų kūnai slidūs,
o įkaitusi patalynė iš ledo,
taip ir vartosi per naktis,
negalėdamos rasti sau vietos

šis eilėraštis galėtų būti ir apie vyrą
naktį godžiai geriantį tamsą

aš galėčiau sakyti
jie nėra vieniši
jie yra vieniši
Lietuvoj
išsiilgę tėvynės

atleisk, bet aš nenoriu tobulo eilėraščio
nenoriu jokių pamokų ar patarimų
išmokti triukų
kaip nokautuoti skaitytoją

vaikai, sakau, eilėraštis
tai puodelis su arbata,
kai perskaitote jį ar pasakote,
dažniausiai numetate ir sudaužote

arba: puodukas dabar nesudužo,
bet štai arbata išsiliejo, ne, sakau,
kai eilėraštį perskaitote, tyliai ar garsiai,
puodelį, pilną karštos arbatos, reikia nešti taip,
kad neišsipiltų nė lašelis

dar galiu pasakyti:
kai perskaitę  eilėraštį jūs numetate ant grindų
lyg šiukšlę ir lyg niekur nueinate,
jūs spjaunate į eilėraščio širdį.

prisipažinsiu, man kartais eilėraštis
kaip koks stulpas pakelėje, kai pavargstu,
atsiremiu į jį, įsižiūriu, mąstau, svajoju

taip jau būna, kartais nieko nereikia ieškoti

ir kas tave taip gražiai išmokė spjaudytis
spindi prieš saulę
visomis vaivorykštės spalvomis

.

kaip man nusibodo tie originalienos pesliai...

.

nepriklausau jums,
nežinau, kas esu

neturiu jokio šeštojo pojūčio
identifikacinio numerio
tik jusles

dar moku kalbėti
kai įsijaučiu,
pradeda trūkti oro

dar man sako, kad savo jausmus
reikia reikšti gudriai,
ką ir darau

esu toli, jei tu dar nežinojai
manęs nekviečia į puotas
nesėdžiu prie vieno stalo su išrinktaisiais

bet gi, ačiū

tik suku ir suku ratą
negaliu suprasti, jis plečiasi iki begalybės
ar siaurėja,
kol galų gale užsiverš ant kaklo kaip kilpa

greičiau kaip kilpa
bet argi tai svarbu

argi taip svarbu

kai gyvas

.

nepriklausau jums,
nežinau, kas esu

neturiu jokio identifikacinio numerio
tik jusles
jos, berods, yra 5

dar moku kalbėti
kai įsijaučiu,
pradeda trūkti oro

dar man sako, kad savo jausmus
reikia reikšti gudriai,
ką aš ir darau

esu toli, jei tu dar nežinojai
manęs nekviečia į puotas
aš nesėdžiu prie vieno stalo su išrinktaisiais

bet gi, ačiū

tik suku ir suku ratą
negaliu suprasti, jis plečiasi iki begalybės
ar siaurėja,
kol galų gale užsiverš ant kaklo kaip kilpa

greičiau kaip kilpa
bet argi tai svarbu

argi taip svarbu

kai gyvas esi,
kai lieti