visi tie žaidimai. visi su savo tiesom. kažkuri tiesa yra pirmarūšė? antrarūšė? geresnė už kitas? viršesnė? gryniausioji iš gryniausių? aukso grynuolis? bet juk tiesos niekas nežino, ir vienintelės nėra... viskas tik psichologinis spaudimas - pradedant viršininkais ir baigiant poetais ir t.t. tiesa, poetų tiesos yra gražesnės, bet ir į jas neverta per daug rimtai žiūrėti. žavėtis, taip. grožėtis. bet tik iš toli. atsargiai. jei per daug prisiartinti, vaizdas gali būti ir nebe toks žavus. išskysti ar priešingai. juk tai - poezija... bet gal iš tiesų, vienos tiesos yra tikresnės už kitas?... kaip sakoma, pačiumpa jautį už ragų... bet geriau apie tai negalvoti.

man patinka viena tokia frazė, kurią, berods, radau poeto Nr.3 namuose:

galvok, ką nori, ir tai bus tiesa

galima būtų pasakyti ir kitaip:

galvok, ką nori, vis tiek tai nebus tiesa

tiesos niekas negali išsemti, tai yra pasakyti. o ir apie būįi vargu bau ką galime pasakyti: dažnai ji kur kas siaubingesnė, ir nors žinome, mes neišdrįstame apie tai kalbėti. o gal ir nereikia. net žinoti nereikia.

kai pagalvoji, tai nieko nėra gražiau už lietaus burbulus balose... o gal ir yra. kaip kam.

.

nesupratau nė biški :)

Skaitau tekstą apie baltų mitologines būtybes: Puškaitį, bezdukus, barzdukus, morkopolus, Blindę, gimdymo galiomis pranokusią pačią Žemę ir dėl to nubaustą. Ir ūmai nustėrstu – viso to nebėra, visa tai – tik popieriuje. Akimirksniu nugenu triuškinantį bergždumo jausmą.

Pasaulis, kuris egzistuoja tik kaip užrašytas arba įrašytas. Mane visada stebina ir graudžiai nuteikia laidos apie gamtą, ypač apie nykstančias rūšis. Greitai taip ir bus – gamta, nykstanti rūšis išliks tik televizijos ekrane. Ko vertas šitas išlikimas?

Gamtą dabar dažniausiai pažįstame iš knygų ir įrašų. Tačiau ko vertos šitos žinios?

Galim tik konstatuoti, kad mes vis prarandam pasaulį, ir su siaubu suvokti, prarandam netgi tikrovę kaip sąlyčio ir patirties galimybę. Žmonės negali pamilti to, ko nepatyrė kaip tikro, kaip gyvo, kas buvo tik žodžiai ar vaizdas. Negali patirti pasaulio pilnatvės, jei nejutai šalto vėjo su lietumi, skabančio tau veido, ir vis tiek stovėjai stovėjai, nes galbūt pamatei kažką tokio, kas tave privertė susimąstyti...

Taip, virtualioje tikrovėje mane labiausiai jaudina susitikimai, savęs įveikimas, sužeisti ir pagiję paukščiai, kylantys vis aukštyn ir aukštyn... Tas amžinas gyvūnų toks natūralus laisvės troškimas, kuris ne kas kitas, o buvimas savo terpėje, savo erdvėje... Tame jų laisvės troškime nieko pretenzingo. Todėl nežiūriu nepriklausomų paieškų tarnybos detektyvų, o tas paukščių kilimas aukštyn ar beždžionėlės nustriksėjimas į džiungles priverčia mane pravirkti gėdingomis ašaromis. Verkti per gamtos laidas – to jau per daug. Bet kas iš to? Kiek verkiu, nepastebėjau, kad tos ašaros būtų kažin kur nuvedusios...

Žinoma, poetai tai apdainuoja savo eilėse. Bet kad apdainuotum – turi būti bent kruopele prie to pasaulio, realaus ir tikro, būti prisilietęs. Ir apdainuojam su ilgesiu dažniausiai tai, ko esam netekę. Ir aš jau nekalbu apie mūsų prarastą ryšį su gamta, mes vis grėsmingiau prarandam pačią tikrovę.

Kai pagalvoji, tai mums vis dar liekai daiktai, kaip paskutinė mūsų sąlyčio su pasauliu tvirtovė. Bet ir jie, ir jie pamažėl apleidžia mus...

Daiktai, kurie niekaip nesiduoda suvaldomi, vis išsprūsta iš tavo rankų, verčiau pasirinkdami mirtį nei gyvenimą nelaisvėje :)

Skaitau tekstą apie baltų mitologines būtybes: Puškaitį, bezdukus, barzdukus, morkopolus, Blindę, gimdymo galiomis pranokusią pačią Žemę ir dėl to nubaustą. Ir ūmai nustėrstu – viso to nebėra, visa tai – tik popieriuje. Akimirksniu nugenu triuškinantį bergždumo jausmą.

Pasaulis, kuris egzistuoja tik kaip užrašytas arba įrašytas. Mane visada stebina ir graudžiai nuteikia laidos apie gamtą, ypač apie nykstančias rūšis. Greitai taip ir bus – gamta, nykstanti rūšis išliks tik televizijos ekrane. Ko vertas šitas išlikimas?

Gamtą dabar dažniausiai pažįstame iš knygų ir įrašų. Tačiau ko vertos šitos žinios?

Galim tik konstatuoti, kad mes vis prarandam pasaulį, ir su siaubu suvokti, prarandam netgi tikrovę kaip sąlyčio ir patirties galimybę. Žmonės negali pamilti to, ko nepatyrė kaip tikro, kaip gyvo, kas buvo tik žodžiai ar vaizdas. Negali patirti pasaulio pilnatvės, jei nejutai šalto vėjo su lietumi, skabančio tau veido, ir vis tiek stovėjai stovėjai, nes galbūt pamatei kažką tokio, kas tave privertė susimąstyti...

Taip, virtualioje tikrovėje mane labiausiai jaudina susitikimai, savęs įveikimas, sužeisti ir pagiję paukščiai, kylantys vis aukštyn ir aukštyn... Tas amžinas gyvūnų toks natūralus laisvės troškimas, kuris ne kas kitas, o buvimas savo terpėje, savo erdvėje... Tame jų laisvės troškime nieko pretenzingo. Todėl nežiūriu nepriklausomų paieškų tarnybos detektyvų, o tas paukščių kilimas aukštyn ar beždžionėlės nustriksėjimas į džiungles priverčia mane pravirkti gėdingomis ašaromis. Verkti per gamtos laidas – to jau per daug. Bet kas iš to? Kiek verkiu, nepastebėjau, kad tos ašaros būtų kažin kur nuvedusios...

Žinoma, poetai tai apdainuoja savo eilėse. Bet kad apdainuotum – turi būti bent kruopele prie to pasaulio, realaus ir tikro, būti prisilietęs. Ir apdainuojam su ilgesiu dažniausiai tai, ko esam netekę. Ir aš jau nekalbu apie mūsų prarastą ryšį su gamta, mes vis grėsmingiau prarandam pačią tikrovę.

Kai pagalvoji, tai mums vis dar liekai daiktai, kaip paskutinė mūsų sąlyčio su pasauliu tvirtovė. Bet ir jie, ir jie pamažėl apleidžia mus...

.

nesakau,
kad sunku,
kad esu vieniša
ir kad niekas manęs nesupranta

tik einu ir einu
ir Žemėj šitoj
šią minutę
paprasčiausiai
jaučiuosi keistai

Kai žmogus užauga, numiršta širdis.

tik supranti –
tai lėtinė ir nepagydoma liga
kada tik viduje
tik viskas vyksta viduje

mylėti nori,
bet tik į snukį duoti moki
nesavas ir užkerėtas –
dievai tave nuliejo
iš juodo nieko

gyvu Sniego žmogumi

sakai, reikėtų pašlifuoti
tačiau tai žodžiai
iš pirmo veiksmo pragare
kur plūsta iš burnų
įkaitusio ir nevalingo

juoko srovės

.