ar naivus žmogus gali būti protingas ar tik naivus?

naivi

esu vis naivumu pakaltinama

rašyti - tai ritinti Sizifo akmenį, tikslas - kuo labiau priartėti prie viršukalnės, ir kas be ko - tuo skaudžiau ristis atgal (čia jau ne neišvengiamybė)... vėl ir vėl, be perstojo.

turiu bandyti dar kartą, jei reikės - tūkstantį kartų

rašyti - tai ritinti Sizifo akmenį

mums atrodo vis:
žodžiai turi spindėti
spindėti kaip tūkstantis saulių
ir smigti smigti snaigių šukėmis
į pulsuojačią dirvą

mums vis rodos: mes
ištarėm stebuklingus žodžius, ir
jie turi užburti, turi pagirdyti, turi
užgesinti naikinančią liepsną

mums vis rodos, kad žodžiai šie
buvo patys didžiausi (tiriausi)
bet rytoj ir vėl: nusivylę
žodžių lapijomės vėl
tyliai skrebename tamsą

kartais atrodo, kad susivokimo pamatai ima ryškėti... sunkiai ir palengva tarsi uolos iš vandens... tuo pačiu bandau suvokti - kas yra eilėraštis, esė, novelė (apsakymas), ir turiu prisipažinti, jog visiškai visiškai nežinau, kas tai yra... aš nežinau, ką reikia rašyti, nežinau, kaip reikia rašyti... kiekvieną kartą atrodo, jog dedu pirmuosius žingsnius ir niekaip negaliu išmokti vaikščioti. niekaip. tiktai dedu žingsnius, kiekvieną kartą mokausi vaikščioti... kodėl taip yra, kodėl nuolat esu situacijoje tarsi visiškai nemokėčiau rašyt.