ir augalas kaip angelo šešėlis
keistai nušvinta vidury nakties
ir sužydruoja neregėtos gėlės
aš čia esu o tu tik vaidenies

bet štai pro stiklą įteka mėnulis
ir kaip kadai matytuose sapnuos
skrendu virš sodo kuriame nubudęs
tu gyveni o aš tik vaidenuos

veržiuos aukštyn bet klumpsta žodžių raidės
gėlių aromate gličiam
o tu juokies tarytum pats neskraidęs
ir mes abu vaidenamės trečiam

Aidas Marčėnas

Ant šito šiukšlyno – pienės.
Ant kito šiukšlyno – dagys.
Paukštis – toks vienas, toks vienas –
Nei ryt, nei poryt nepragys.

Dagys, rausvai nužydėjęs,
Tuštybę pratęs ekrane.
Jis nieko nebuvo žadėjęs
Ir niekam nesakęs – ne.

Manėm, kad šitaip nebūna.
Dabar taip yra. Nurimk. –
Mergaitė, palikus kūną,
Sielą tau siūlo – priimk!

Prisimeni? – Liepta užmiršti
Ne tai, ką ir taip užmiršti. –
Bet tik laikinai – kol nemiršti –
Mazgai kietai užveržti,

Kad neatskirtumei dagio
Šiukšlyne – ir ekrane.
Kad hidros ir vienaragiai
Vienodai: nei taip, nei ne.

Ramutė Skučaitė

Mielieji, niekada nevarstykite šitų durų, nes už jų tūno baisingai piktas katinas, kuris, gal būt, net serga pasiutlige.Saugokitės ir niekada iš jo neimkite nei bučkių nei saldainių:DDD

Angelai  man netrukdo sėdėti debesyse ir žiūrėti ten, kur tik noriu. Jie laikosi pagarbaus atstumo, o aš stebiu, kaip iš žemės pakilęs rūkas slenka maloniai liesdamas kojų pėdutes - baltuma svaigina grynumu. Kartais žiūriu į žemę ir juokiuosi - visgi žmonės yra mieli.., paukščiai pakyla net iki debesų. Keista, kaip jie nebijo katino. Čia nėra nei lietaus, nei sniego - amžina švelniai drėgna vasara. Gera.

Angelai  man netrukdo sėdėti debesyse ir žiūrėti ten, kur tik noriu. Jie laikosi pagarbaus atstumo, o aš stebiu, kaip iš žemės pakilęs rūkas slenka maloniai liesdamas kojų pėdutes - baltuma svaigina grynumu. Kartais žiūriu į žemę ir juokiuosi - visgi žmonės yra mieli., paukščiai pakyla net iki manęs. Keista, kaip jie nebijo katino. Čia nėra nei lietaus, nei sniego - amžina švelniai drėgna vasara. Gera.

Meduolį apibarsčiau imbieru - skanybė. Man visai smagu ant debesies, visos angelų valdos šiandien tuščios - jie pas Viešpatį. Gal net gaus velnių, kažkodėl linksma dėl šito, nors ir nekrikščioniška. Dar smagiau, kai kas nors vėpso tikėdamasi, kad išleisiu iš rankų meduolį. Baigiu jį sugraužti, bet nepaleidžiu nė trupinėlio (išskyrus alkanai zylutei). Tas nelauktas godumas mane stebina ir vėl gi -kvailai linksmina. Jaučiuosi vaiku, nes graužiu apgraužtą meduolį, mataruoju kojomis ir, jei nesėdėčiau ant debesies, pamanyčiau, kad kišenėje turiu kipšiuką.

Tau nepatinka, kad aš valgau meduolį? Nurimk, tai mano meduolis - visada taip darau. Labai miela valgyti meduolį ant debesies žinant, kad niekam neskauda. Krintantys trupiniai mažutėliai, jie nieko neužmuša, visada taip darau, o kai paukščiai pritrūksta trupinių - jie pakyla iki debesies ir lesa tiesiog man iš krūtinės. Valgyti meduolį yra labai mielas dalykas.

Kada lietus permerkė mane kiaurai,
Aš nebežinojau į ką atsigręžti. –
Tada atsigręžiau į lietų.
Jo akyse pamačiau angelą
Ir, beje, ne vieną.
Tikriausiai buvo ir daugiau,
Bet ryškiai mačiau tik du.
Vienas iš jų buvo puolęs angelas.
Niekada dar nebuvau mačiusi
Puolusio angelo –
Jo siela dainavo skausmą,
O širdis tebeklūpėjo nuopuolyje.
Jis dar nebuvo prisikėlęs
Ir nežinau, ar prisikels.
Jeigu ne – vienu angelu bus mažiau,
O jo akys lėtai tols atminties labirintais
Skausmingai ir negrįžtamai.
Kitas angelas nėra puolęs angelas,
Tik jo veidu vaikšto šešėliai,
Kuriuos norėčiau nubraukti,
Bet nevalia liesti angelų.
Aš stoviu ir žiūriu į lietų,
O mano drabužiai sausi,
Man nešalta.
Kai nebėra į ką atsigręžti –
Visada atsigręžkite į tai kas yra:
Visur pamatysite angelą.

Kada lietus permerkė mane kiaurai,
Aš nebežinojau į ką atsigręžti. –
Tada atsigręžiau į lietų.
Jo akyse pamačiau angelą
Ir, beje, ne vieną.
Tikriausiai buvo ir daugiau,
Bet ryškiai mačiau tik du.
Vienas iš jų buvo puolęs angelas.
Niekada dar nebuvau mačiusi
Puolusio angelo –
Jo siela dainavo skausmą,
O širdis tebeklūpėjo nuopolyje.
Jis dar nebuvo prisikėlęs
Ir nežinau, ar prisikels.
Jeigu ne – vienu angelu bus mažiau,
O jo akys lėtai tols atminties labirintais
Skausmingai ir negrįžtamai.
Kitas angelas nėra puolęs angelas,
Tik jo veidu vaikšto šešėliai,
Kuriuos norėčiau nubraukti,
Bet nevalia liesti angelų.
Aš stoviu ir žiūriu į lietų,
O mano drabužiai sausi,
Man nešalta.
Kai nebėra į ką atsigręžti –
Visada atsigręžkite į tai kas yra:
Visur pamatysite angelą.

Kaip faina pasiautėti, jeigut tik spėji pabėgti, kol uodegos nenutraukia:DDD