ko gero esu visiškai ne savo vietoje

...nelįsti ten kur nereikia.., bent jau stengtis...

Nedrumsk tylos vakarės,
Neateik į mano sodą, leisk man
Mėnesieną gerti nuo kaštonų,
Kuri liejasi kaip žydėjimo dvasia.
Kas tau sakė, kad aš myliu
Tavo sielą –juodą naktį, juodą
Naktį, tamsią gelmę be vienintelės žvaigždės?
Mano tėvas buvo mėnuo,
Mano motė – lengvas dvelksmas
Nuo baltų aukštų lelijų
Iš darželio po langais.
Sutverta aš tai vienatvei,
Kuri kupina laukimo
Vieno didelio stebuklo,
Kuris niekad neįvyks.
Mano giesmės
Tarsi girios, pilnos paukščių,
Pilnos vėjų ir klampių mįslingų
Pelkių, kur nakvoja aitvarai
Ir dangus į jas nužengia
Tokią naktį šviesiaplaukę,
Kai treti gaidžiai užgieda
Ir parsineša į guolius
Aušrą žvėrys akyse. Nesudrumsk
Tylos bežadės, tegul medžiai
Laisvę ošia mano soduos vakarais!

Regina Biržinytė

Pasodinai mane tarp tų, kurie pralošę viską.
Žinau: nei man laimėti lemta, nei mesti šį lošimą.
Aš nersiu lošimo sietuvon, nors ir jos dugnan nuskęsčiau.
Aš lošiu savo pražūties lošimą.

Aš užstatysiu viską, ką turiu, ir kai
pralošiu paskutinį skatiką, aš užstatysiu
pats save, ir, manau, išlošiu ta prasme,
kad būsiu viską pralaimėjęs.

Rabindranatas Tagorė

Jaučiu, kad visos žvaigždės žėri manyje.
Pasaulis užplūsta mano gyvenimą lyg potvynis.
Gėlės žydi mano kūne.
Visa marių ir sausumos jaunystė dega kaip smilkalas mano širdyje; ir visų daiktų alsavimas groja mano mintimis lyg fleita.

Rabindranatas Tagorė

geltoni traukiniai virš galvos
dundesys po pagalve
miestas kuris netelpa
mano tinklainės laikmenose
bažnyčių ant bėgių
bažnyčių mažuose kambarėliuose
bažnyčių prirūkytuose baruose miestas
esu pats sau kapelionas
atleidžiu ir šįsyk
ar kada esu neatleidęs


Eugenijus Ališanka

klausaus ką šneka angelas balse
aš nieko negirdžiu galbūt tik vėją
bet viskas tą sekundę nuskaidrėja
ir tampa man gyvenimo prasme

Aidas Marčėnas

senas kinų poetas
  į sužeistą naktį įžengęs

mato baltą mėnulį
  išplaukiant virš melsvo kalnyno

Aidas Marčėnas

senas kinų poetas      įsužeistą naktį įžengęs

mato baltą mėnulį      išplaukiant virš melsvo kalnyno

Aidas Marčėnas

Iš pradžių atėjo gryna,
Apsitaisiusi nekaltybe.
Pamilau ją kaip vaikas.

Paskui pradėjo rengtis,
Nežinau, kokias rūbais.
Ir nepažindamas ėmiau jos neapkęsti.

Ji tapo karaliene,
Puikia turtais...
Kokia bejausmė tulžies furija !

Bet ji pradėjo nusirenginėti
Ir aš juokiausi.

Liko su tunika
Savo senos nekaltybės.
Iš naujo įtikėjau ja.

Ir nusirengė tuniką,
Ir pasirodė visa nuoga...
O, mano gyvenimo aistra, grynoji poezija,
Mano visiems laikams !

Juan Ramon Jimenez