Nedrumsk tylos

Nedrumsk tylos vakarės,
Neateik į mano sodą, leisk man
Mėnesieną gerti nuo kaštonų,
Kuri liejasi kaip žydėjimo dvasia.
Kas tau sakė, kad aš myliu
Tavo sielą –juodą naktį, juodą
Naktį, tamsią gelmę be vienintelės žvaigždės?
Mano tėvas buvo mėnuo,
Mano motė – lengvas dvelksmas
Nuo baltų aukštų lelijų
Iš darželio po langais.
Sutverta aš tai vienatvei,
Kuri kupina laukimo
Vieno didelio stebuklo,
Kuris niekad neįvyks.
Mano giesmės
Tarsi girios, pilnos paukščių,
Pilnos vėjų ir klampių mįslingų
Pelkių, kur nakvoja aitvarai
Ir dangus į jas nužengia
Tokią naktį šviesiaplaukę,
Kai treti gaidžiai užgieda
Ir parsineša į guolius
Aušrą žvėrys akyse. Nesudrumsk
Tylos bežadės, tegul medžiai
Laisvę ošia mano soduos vakarais!

Regina Biržinytė