Iš pradžių atėjo gryna,
Apsitaisiusi nekaltybe.
Pamilau ją kaip vaikas.

Paskui pradėjo rengtis,
Nežinau, kokias rūbais.
Ir nepažindamas ėmiau jos neapkęsti.

Ji tapo karaliene,
Puikia turtais...
Kokia bejausmė tulžies furija !

Bet ji pradėjo nusirenginėti
Ir aš juokiausi.

Liko su tunika
Savo senos nekaltybės.
Iš naujo įtikėjau ja.

Ir nusirengė tuniką,
Ir pasirodė visa nuoga...
O, mano gyvenimo aistra, grynoji poezija,
Mano visiems laikams !

Juan Ramon Jimenez