Taip tylu. Tylu visur. Lauke, mano kambaryje. Tylu, kad net negirdžiu savo kvėpavimo. Aš jo niekada negirdžiu. Čia kaip su kvepalais. Pats neužuodi, bet žinai, kad jų kvapas yra. Gal ir kvėpavimą kitas geriau pastebi nei tu pats. Kaip ir kūrybą. Kaip ir tai, kaip tu atrodai, kaip jautiesi. Taip dažnai tokiems dalykams visai nelieka vietos. Pastebi kitus, o savęs nenori pastebėti. Tuomet taip nustebina, kaip kažkoks senas pažįstamas, kurio nematei gal jau šimtą metų, pasako, kad tu pasikeitei ir į gerąją pusę. Arba kam nors tu patinki. Visai nesvarbu, kad tas žmogus tau ne prie širdies. Vis tiek galvoji, kodėl aš? Juk yra daugiau daug šaunesnių, protingesnių, gražesnių. Taip tylu mano širdyje. Nevirpina jos stygų poezijos apdainuotoji mūza. Nebeparašau nei tokių eilėraščių, kokius anksčiau rašiau. Gal daugiau iš savęs reikalauju, ar kvailai užsispiriu, kad mano kūrybos niekas nesupranta. Kad nesupranta manęs. Žinau, kad kalbu, kaip paauglė, bet ko iš manęs norėti. Jei aš nieko nematau. Net stulpo prieš savo nosį. Ir tenka slėpti nubrozdinimus ir mėlynes. Juk aš tik noriu būti laiminga, aš tik noriu surasti savo tikrąjį kelią. Kuris, aš žinau, gali būti nuostabus. Bet kaip jį pasiekti...

Kartais atrodo, kad gyvenimo negalima pakeisti, kad jis yra toks koks jis yra. Iš anksto nulemtas ir nekeičiamas. Kartais atrodo, kad tavo namai, tavo profesija, netgi kūryba ir draugai yra iš anksto paskirti, kad iš tiesų nėra laisvos valios, nėra pasirinkimo. Kad gyvenimas tai programavimas, bet ar tas programuotojas esu aš. Ojei aš? Ir jei aš padarysiu klaidą? Tada programa neveiks ir kas bus? Pasaulio pabaiga. Ar gyvenimas automatiškai persiprogramuos į kitą lygį. Bet aš bijau, kad programa užlūš. Ir tada bus galas visko. mano minčių, mano gyvenimo, mano jausmų... Ir t.t. Bet kodėl aš viską vadinu savu. Čia mano, čia mano. Gal ne mano? O jei ne mano, tai kieno... Nežinomo programuotojo. Jeigu kas skaitys šį tekstą, labai nesijuokite, nes man nuo to programavimo jau smegenys sukasi. Ir tik taip aš galiu dabar galvoti. Nes rytoj atsiskaitymas. Paskui gal bus geriau. Gal net kada nors parašysiu poemą programavimui, kurią jūs tuoj pasiskubinsit išmesti. Bet tai nesvarbu... O gal ir svarbu...

Kartais gyvenimas atrodo toks liūdnas, pilkas ir neįdomus... Atrodo savo dienotvarkę galėčiau surašyti ant popieriaus lapo ir pasikabinti virš lovos - vis tiek ji nesikeičia, ko gero, visą mano gyvenimą. Kai įstojau į universitetą, iš pradžių viskas atrodė nauja ir įdomu. Kažkoks kitoks mokymąsis buvo. Ir pramogų buvo. O dabar vėl grįžtu prie savo senojo gyvenimo ritmo. Universitetas, namų darbų ruošimas, knygos, muzika, na, ir kūryba. Viskas.

Kas yra kūryba? Ar tai kas visiems patinka? Tegu ir profesionalams. Nesakau, kad viskas, kas yra rašoma yra gerai. Gal is tiesu dabar per daug jaunų žmonių rašo. Mano pažįstamų taip pat daug rašo. Nors kartais atrodo, kad į kūrybą iš jų aš žiūriu rimčiausiai... Gal ir blogai, kad taip žiūriu. Bet kaip sakoma, jei gali nedainuoti - nedainuok, o ką daryti jei negali. Jei nepaisant, kad visi mano kūriniai yra išmetami, vis tiek rašau. Nuo ko priklauso kūrybos grožis? Ar nuo to, kaip juos įvertina kiti poetai? Ar čia kažkas giliau paslėpta?

Labai nuliūdina, kai išmeta tekstą, kurį laikai vienu geriausiu, kurį pavyko parasyti, o palieka tą apie kurį rimtai negalvoji. Keistai jūs rašyk profesionalai galvojat, keistai... Na, bet gal jūs geriau žinot kaip čia yra. Nors vienas dalykas man labai patiko. Jūsų komentarai. Kad įvertinote siužetą. Net labiau norėčiau rašyti prozą, bet labai bijau. Bijau, kad ir vėl išmesit. O man tai būtų skaudžiau. Labiau.