Snowing in the nights
White little purple lights
I will come to see you
And I will set your watch all right
I will come to love you
And to lie beside your feets
I will come with screaming
Screaming just for love
With a pair of little scissors
I will break your heart
I will make you feel me
Dream these horror things at nights
I will praise you deeply
I will cut the wounds
I would have to see you bleeding
That I'd feel you're still alive

Meilės nenusipirksi parduotuvėje kaip batukų. Jos reikia išlaukti.

Kartais norisi prasukti laiką...

Kaip išmokti nebijoti būti centre, kai tave stebi kiti žmonės?
Atrodo, jau ne paauglė, o baimė nepraeina. Kartais tiesiog nesuvokiu, kaip galėjau universitete pristatyti visas prezentacijas, kaip galėjau apsiginti mokslinius darbus, net dalyvauti konferencijose. Kodėl man nepavyko atsikratyti tos baimės? Ir kodėl dėl tos baimės turiu taip dažnai apsijuokti? Turbūt žmonės galvoja, kad aš kvaila...

Aš turiu randą ant rankos. Prisiminimą nuo savo buvusio. Ne, jis manęs niekada nesužeidė. (Aš pati įsipjoviau į stiklinės spintelės kampą). Jis tik sužeidė mano širdį. Nedidelė problema, ar ne?

I have a wound on my hand. It‘s a great memory of my ex. No, he never hurt me. (I cut myself when I touched the cupboard of glass). He just hurts my heart. Not a big deal, isn‘t it?

Aš jaučiu – apsvaigstu. Gyvenu ir beriu į gyvenimo pasaką. Viską, viską, ką turiu. Į šilkinę juostą įvynioju. Ir tau padovanoju. Matau tave. Jaučiu tave. Širdis mano apsvaigus, kad net galva plyšta. Man nereikia klausytis vėjo, kai jis ir taip staugia viduj. Tuščiavidurė aš. Išskrendu. Norėčiau pasikabinti ant debesies. Ir žvilgėti kaip deimantinis rasos lašelis. Man nereikia poezijos, man nereikia romantikos. Nieko daugiau nenoriu, tik išmokti skristi. Skristi ir kristi, ir vėl. Aš keliausiu į kalnus. Bet ne tam, kad užkopčiau į viršūnę, ne tam, kad nutapyčiau nuostabų peizažą, žvelgiant iš viršaus, net ne tam, kad įsmeigčiau į kietą, įšalusią žemę vėliavos stiebą. Noriu pabėgti. Toli toli.
- Patinka saldumynai?
- Eeee... Ką... Kaip pasakyti, kaip pasakyti, nemoku atsakyti... taip, labai. Bet nesidalinsiu su tavimi.
- Kodėl?
- Išgyvenau sunkią dieną. Man reikia nors truputėlio laimės. Girdėjau, kad juodasis šokoladas yra vienas stebuklingųjų laimės šaltinių.
- Tikrai? O jei tave pabučiuočiau vietoj to.
Bučiuoja. Ką darai? Kodėl verti mane jaustis nepatogiai:
- Aš tik norėjau, kad pasijustum geriau.
- Neužsipulk manęs.
Išeinu į gatvę. Kvepia šlapiu asfaltu. Niekad nesuprasiu, kokią magiją turi ta chemija ant plento, bet šlapias asfaltas patinka ne man vienai. Gal visai norėčiau išsiasfaltuoti savo kambario grindis ir jas nuolat laistyti mažyčiu, kambarinėms gėlėms laistyti skirtu, laistytuvėliu. O ant lubų nusipieščiau saulę ir vaivorykštę. Aš miegočiau ant asfalto. Pasidėčiau tik pūkų pagalvę. Ir mano šlapiu asfaltu nevažiuotų nė viena mašina. Niekada. Niekada. Nesakyk niekada.
Jaučiu tiek daug. Jausmuose ištirpę žodžiai. Mintys. Svajonės. Darbai. Mokslai. Kasdieniniai reikalai. Viskas ištirpę, lyg aspirino tabletė vandenyje. Nieko nebelieka. Išpilsiu tą prakeiktą aspiriną pro balkoną. Meldžiu, kad niekam nešautų  eiti pasivaikščioti man po langais šią naktį. Nes šį kartą jie pamatys ne tik muilo burbulų šokį arba žvakių plevenimą.
Laša. Laša. Lašinu vandenį iš stilinės su ištirpusiu aspirinu žemyn. Pamažu. Gal kas nors galvoja, kad lyja?

The dove from my hands comes to your heart...
The dove from my soul forgets its sadness inside...

Nemiegosiu. Pasakiau ir užsimerkiau.

Pastebėjimas šios savaitės klausimo: o kodėl niekas nesiklauso audio knygų?

Kaip keista skaityti savo pačios dienoraštį rašyk.lt :). Tarsi žiūrėti į save iš šono. Pasišaipyti iš savo jausmų. Ir paverkti kartu su savimi. Nors ne. Dabar nebeskauda dėl to, dėl ko skaudėjo. Dabar išvis retai skauda. Tikiuosi netapau dėl blogesnis žmogus.
O jei rimtai, aš iš tiesų noriu rašyti, bet negaliu. Žodžiai man nebedraugiški. Gyvenu gyvenimo poezijoje. Suprantu ją. Ji yra mano širdyje, mano sieloje, mano esybėje. Bet žodžių net ir netobulų nebėra.
Sėkmės visiems rašantiems, ypač tiems iš kurių rašyk.lt senbuvai ir pirmūnai šaiposi ;)!