Kartais atrodo, kad gyvenimo negalima pakeisti, kad jis yra toks koks jis yra. Iš anksto nulemtas ir nekeičiamas. Kartais atrodo, kad tavo namai, tavo profesija, netgi kūryba ir draugai yra iš anksto paskirti, kad iš tiesų nėra laisvos valios, nėra pasirinkimo. Kad gyvenimas tai programavimas, bet ar tas programuotojas esu aš. Ojei aš? Ir jei aš padarysiu klaidą? Tada programa neveiks ir kas bus? Pasaulio pabaiga. Ar gyvenimas automatiškai persiprogramuos į kitą lygį. Bet aš bijau, kad programa užlūš. Ir tada bus galas visko. mano minčių, mano gyvenimo, mano jausmų... Ir t.t. Bet kodėl aš viską vadinu savu. Čia mano, čia mano. Gal ne mano? O jei ne mano, tai kieno... Nežinomo programuotojo. Jeigu kas skaitys šį tekstą, labai nesijuokite, nes man nuo to programavimo jau smegenys sukasi. Ir tik taip aš galiu dabar galvoti. Nes rytoj atsiskaitymas. Paskui gal bus geriau. Gal net kada nors parašysiu poemą programavimui, kurią jūs tuoj pasiskubinsit išmesti. Bet tai nesvarbu... O gal ir svarbu...