Seniai jau mane piktino ir nesuprantamas atrodė toks keistas žmonių ilgesys, kai jie vertina kitų žmonių pasiekimus.

Kai jie mato ką nors, kas yra pasiekęs didelių aukštumų kurioje nors srityje, tai progai pasitaikius, tam žmogui ir pasako: "koks tamsta talentingas...", "kokie gabumai..." ir panašiai.

Kai tiem patiem žmonėm reik kažko siekti, jie dažniausiai sako "neverta nė pradėt, negabus aš tam...".

Tačiau tik tada, kai tie žmonės po ilgo ir varginančio darbo kažką pasiekia, pradeda suprasti, kaip bjauru yra tada, kai rezultate yra įvertinamas ne jų juodas darbas, o visi nuopelnai yra priskiriami Dievo dovanai, kažkam, ko žmogus visiškai negali pakeisti.

Ech, ir kodėl gi mes taip toli vieni nuo kitų...

niu...

um.... Ką aš norėjau parašyti? (sklerozuoja)

Yra šitaip:

Reik parašyt lietuvių kalbos samprotavimą.
Reik išverst rusų kalbos tekstą.
Prieš savaitę reikėjo paruošti anglų kalbos pratybas. Ai.
Reik įleisti tėvus į namus. Tuoj, pabaigiu rašyt, įleidžiu.
Reik išplaut indus.
Reik išjungti vonioj vandenį, brolį maudytis nuvaryt.
Reik pasiklot lovį.
Reik išgert vaistų.
Reik susikraut knygas.
Reik...

Ai, einu miegot, ryt padarysiu.

(įkanda)

Rytojus?

Bus gerai. Pamatysi

Kas gi nutiko? :(

Bus gerai :)