Tai va, ištiko rašykinę fantastiką diiidelė bėda.
1. Neturim mėnesio temos.
2. Nežinom, kad už ją atsakingas.
3. Net neįsivaizduojam, ką padaryt tuo atsakinguoju.

Na, gal ir ne visos bėdos tokios jau baisios, bet gero maža. Taigi visi, kas dar turi garbės vadintis fantastais (vau, kaip pompastiškai išėjo) greitai IMAM IR TARIAMĖS.

Aš pats greitai iškeliausiu (laimei, neilgam), taigi susitarsit ir be manęs. Šiaip, apsisakau už temą "rašykai apie rašykus", bet jei nuspręsit, kad kokia nors kita bus geresnė, tada jūsų valia. Viskas. Adios.

Būkim optimistais! :D

Ypač skelbdami tokias išvadas, kaip "art and science have always been a priority in Lithuania". Net nežiai, juoktis ar verkt...

Perku nebrangų, nenaudotą ir originalų savižudybės būdą. Būtinos sąlygos: veiksmingumas (iš pirmo karto, be šalutinio poveikio), etiška kūno išvaizda po įvykio (jokių ištaškytų smegenų ir žarnokų ant lempų), prieinamumas (tai yra maža savikaina). Pageidautina, kad metodas būtų išbandytas, tačiau komerciškai neplatinamas. Dėl kainos susitarsim.

Ne pirmas kartas, kai iškyla problema dėl fantastikos skyrelio vartotojų snobiškumo. Jie, tokie ir anokie, kabinėjasi prie menkiausių klaidelių, tyčiojasi iš naujokų, dedasi baisiais kritikais ir taip toliau ir panašiai.

Ir kas gi mus tokiais pavertė? Tikriausiai ne paskutiniu metu tiesiog siaubingai pakilęs fantastinių kūrinių lygis. Flaxas neseniai atkreipė dėmesį, kad gavę progą rašykai sukritikuotų net profesionalius rašytojus - už šablonų naudojimą, charakterių paviršutiniškumą ar dar bala žino ką. Aš irgi tokį dalyką pastebėjau. O tai, gerai pagalvojus, netgi būtų teisinga - juk jei profai per savaitę gautų bent tiek kritikos, kiek yra išdalinama rašyke kasdien, imtų tobulėt dantimis draskydami bet kokias tobulumo ribas =]

Įdomumo dėlei dabar pacituosiu S. White kygą "Titanų kalvė" (Eridano numeris 437). Atsivertus 253 puslapį prieš akis iškyla štai tokia pastraipa:
"Galiausiai jie sustojo prie penkiskart aukštesnių už žmogų durų. Kvailoaškva* pakėlė granatsvaidį**, tačiau dvivėrės durys buvo atviros."
Jovaro verta frazė. Įdomu, ką rašykai pasakytų vargšam Styvui, jei tokią kūrinėlio ištrauką rastų svetainėje? "Pasiruošė išlaužti duris, bet jos buvo atviros..." =]

*Į vardą nesigilinkit
**[Tam, kad jas išsprogdintų]

Neseniai klausiau, ką rašykai mano esant brangiausią pasaulyje. Štai trumpa visų atsakymų santrauka:

Žmonės
Meilė
Jausmai
Gyvenimas
Oras
Akimirka
Petuchauskas
Dar kartą Petuchauskas
Laisvė
Žmogiškumas
Sveikata
Sveikas protas
Gyvenimas (irgi dar kartą)
Savigarba
Alus
Popierius ir pieštukas

Vat ir neatspėjot. Nei vienas.

Tai va, išminčiai, dabar pasakykit:
KAS PASAULY BRANGIAUSIA???

"Microsoft" akcijos, "Gazpromo" direktoriaus kėdė ar plastikinio gintaro rūmai Kanaruose atsakymu nelaikomi. Giliau mąstom, giliau.

<a target=\"_blank\" href=\"http://www.youtube.com/watch?v=QzFBECVmOiw\">"Obtest - Anapus Nemuno 1283"</a>

Nebloga dainelė ruošiantis istorijos egzaminui =]

When shadows grow longer
and the sun sets for the forthcoming night;
our sorrow is stronger
as darkness and death are now near by our side.
Many a sun will set and tears of grief will be shed.

Tinka kai eilinį kartą pasijunti idiotu (ne, ne _Idiotu)

Mistinėje hermetinėje tradicijoje (tai – helenistinis okultinis mokymas, pirmaisiais amžiais kilęs Egipte) kalbama apie Centrinę Ugnį, ne vieną Saulę.

Klasikiniame alchemijos veikale „Opus Magnum“ Juodoji Saulė vadinama lotyniškai – Sol Niger. Aukso (tiksliau, filosofinio akmens) gamyboje ji –­ pirmoji stadija (nigredo; nešvarumų sudeginimas, apvalymas; kitos dvi – albedo, baltinimas, nušvitimas; ir rubedo – žmogaus susivienijimas su auksu, riboto ir neriboto pasaulio susijungimas). Apie Sol Niger savo veikale „Mysterium Coniunctionis“ rašė Carlas Gustavas Jungas.

Stantonas Marlanas knygoje „Juodoji Saulė: alchemija ir tamsos menas“ rašo, jog Juodoji Saulė visada buvo viena labiausiai slepiamų paslapčių alchemijoje, nes ji buvo laikoma didžiulės transformacinės galios šaltiniu, pasąmonės (kalbant šiuolaikine kalba) energijos simboliu, visuose mumyse gyvenančia jėga. Juodoji Saulė alchemijoje yra riba tarp sąmonės ir nepriklausomai egzistuojančio Aš. Juodoji Saulė sulaužo logika paremtą gyvenimą. Juodoji Saulė – jėga, kurios neįmanoma įterpti į jokius rėmus ar paaiškinti racionaliai.

S.Marlanas aiškina, jog Juodoji Saulė yra ne tik mūsų tamsioji sielos pusė, bet ir pagrindinis elementas, leidžiantis suvokti archetipus, dvasines traumas, sielos transformaciją. Mokslininkas Juodąją Saulę lygina su kabalos paslaptimi, budistų tuštumos doktrina ir sufijų mistikų juodąja šviesa. S.Marlanas alchemija besidomintiems žmonėms siūlo, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, nebijoti susidurti su tamsiąja savo būties puse, nes, norėdami pasiekti savo sielos transformaciją, privalome pažinti ir ją.

Mindaugas Peleckis