žmonės kaip ir snaigės -visi gražūs ir nerasi dviejų vienodų

keista prisimint,kaip kažkada bijodavau,kad naktį mano kambario baldai atgis ,pažiūrės į mane animacinėm juodai baltom akytėm ir pradės kalbėtis su manim. Naktį net nedrįsdavau į fotelį pažiūrėt. Keistas tas vaikų pasaulis.

Kai buvau maža ir pavargusi grįždavau iš kur nors namo įsivaizduodavau,kad aš keliauju jau metus ir jau mirštu ir man reikia žutbūt greitai pasiekti namus,kurie ne mano namai,bet mano misijos pabaiga. Aš viską mėgstu ištverti tokiu būdu. Jei būna labai karšta įsivaizduoju,kad esu dykumoj ir pamažu dehidratuoju,jeigu labai liūdna vaizduoju žlugusią depresuotą būtybę. Tai dažnai padeda. Bent jau man. Gal dėl to,kad įsijauti į blogesnę situaciją ir tikrovė atrodo artima ir saugi. Kaip kad žiūrint siaubo filmą kartais nukrato šiurpas ,bet žinai,kad tau nieko neatsitiks

Kol kas negyvenu

Kartais užsimanau rašyti. Tada galvoju apie ką rašyti. Dažniausiai tam paskiriu lietuvių pamokas. Beveik niekada nepavyksta ko nors išmąstyti. Tikriausiai rašytinos idėjos ateina nebent staiga. Kaip koks smegenų nušvitimas. Bet pasipraktikavimui galima rašyti visokias trumpas istorijėles ,kurios beprasmės,bet vistiek smagu jas rašyti. Labai mėgstu kurti naujus veikėjus. Tai leidžia šiek tiek įsijausti į kitokį vaidmenį.

ačiū dievui,išėjai

visada gali būti geras žmonėm, kurie tau nė kiek nerūpi

Visokių keistuolių pilnas pasaulis

Gal kas žinot kokių gerų ,labai juokingų komedijų?

kodėl negaliu būt tokia kieta kaip kai kurie ...