All matter is merely energy condensed to a slow vibration.We are all one consciousness experiencing itself subjectively. There is no such thing as death, life is only a dream, and we are the imagination of ourselves.

Kartais man atrodo, kad realybėje nėra klaidų, kad Visata yra milžiniška užprogramuota algoritmų seka, kuri yra tobula. Jei klaidų pasitaiko, jos greitai ir be didelių nuostolių ištaisomos. Viskas nuo gyvybinių procesų , fizikinių dėsnių iki kasdienių ritualų ir žmonių santykių vyksta pagal tam tikrą programą, kurios neįmanoma pažeisti. Žinoma, aiškiai suvokiam, kad negalime nepaisyti tokių taisyklių kaip gravitacija. Tačiau yra kitos, subtilios, taisyklės apie kurių egzistenciją nieko nenutuokiame. Jos reguliuoja žmonių bendravimą ir kūrybą, jos tokios neišvengiamos kaip gravitacija. Visi realybės takeliai jau išskaptuoti Visatos medyje, jų nepakeisi.

Th nwst rsrch hs shwn tht vrbl intlignc drctl crrlts wth th nmbr of 'lols' usd in avrg txt. Gd lck fgrng ths innvtv txt out. Ths is fn. I shld gv in and use th apprprt txt mssgng to annoy th hll out of ppl wh are nt so crtv.

This is what I learned today in the english exam. As well as some fascinating stuff about orangutans.

Kad būtum geru rašytoju ,reikia daug skaityti. Nesulaužoma taisyklė ,ar ne? Noriu ir skaityti , ir rašyti (būtinai ką nors parašysiu, velniai rautų). Bet dabar reikia nepamiršti chemijos. Tikslieji mokslai ne man , kurių galų aš taip stengiuosi?

Nežinau net ką mokytis. Suvokti tekstą? Ne, šitą jau moku. Bet ką daryt su interpretacija neįsivaizduoju. O kad tik pasitaikytų rašytojas ,apie kurį ką nors žinau. Per šiuos metus dar nerašiau nė vienos interpretacijos. O mokytoja kažkodėl mano, kad aš labai gerai moku jas rašyti. Na ką, pasiguodžiau. Laukiu, kada baigsis šitas egzas.

Pasaulis yra tarsi mįslė ir tuo pačiu dialogas su tuo, kas žino mįslės atsakymą. Tiems,kurie mėgsta įvairias paslaptis ir galvosūkius ar uždavinius tikriausiai pažįstamas tas jausmas ,kai jau atrodo, kad tikrai žinai atsakymą. Viskas mintyse susidėlioja į vietas ir tada puoli tikrinti ar tikrai teisingai išsprendei uždavinį/įminei mįslę. Dažniausiai būni teisus ir patenkintas.
O gyvenimo mįslių niekada nepavyksta išspręsti. Trumpam būni įsitikinęs ,kad žinai teisingą atsakymą ,bet tada sutinki monalizišką padarą purtantį galvą ir besišypsantį ta pašaipia ir globėjiška šypsenėle. Už jo slypi tai ,ko ieško visi mąstantys žmonės. Ultimati pasaulio teorija, dalelės ir bangos viename. Taip ir gyvenu: ieškodama atsakymų ir kęsdama visažinius aplink mane. Kalbėdama su tuo, kas sugalvojo mįslę, apibrėžiančią visą pasaulį.

-Aš tau duosiu daiktą...kuris leis tau pamatyti pasaulį tokį koks jis yra... Tai visai paprastai atrodantis daikčiukas... Nežinodamas pasakytum ,kad tai paprastas rubinas. Per jį žiūrint išsisklaido mūsų pojūčių teikiamos iliuzijos. Pirmąkart užsidėjus šiuos akmenukus,-jis parodė du juostele sujungtus brangakmenius ,primenančius labai keistus ir įmantrius akinius,-gali būti sunku. Tai kas vyksta aplink tave dabar tau nesuvokiama ir gali tave smarkiai priblokšti. Tačiau, nėra reikalo jaudintis...Pamažu priprasi.

Kažkada užsirašiau šitą sapną, o dabar vėl jį prisiminiau. Kažkas panašaus į "matyti pasaulį švariomis akimis."

Pastaruoju metu mane dažnai užkalbina neaiškūs pusgirčiai seniai. Ar tai atsitiktinumas ar kažkoks perspėjimas. Pavyzdžiui ,praeitą savaitgalį aš pati ne per seniausiai išsiblaivius sėdėjau ant suoliuko ir skaičiau Hermano Hesse "Stepių vilką" laukdama autobuso. Pro mane praėjo kažkoks "bomžas" su chebra įsikandęs cigaretę. Pažvelgęs į mano pusę ,jis pristabdė, prisiartino prie manęs ir paklausė ką skaitau (prikimusiu šiurkščiu balsu) Parodžiau jam viršelį. Jo apsiblausęs žvilgsnis truputį praskaidrėjo.
-O,rimtas knygas skaitai. Aš pats šitą skaičiau . Kažkada mokiausi, studijavau...kol gert nepradėjau.
Ir parekomendavęs man keletą rašytojų ,jis nuėjo. Aš likau sėdėti nustebus ir šiek tiek liūdna. Mano skaitomos knygos turinys, mano ateities planai -viskas tarsi materializavosi tame senyje. Negi įmanoma pavirsti iš mokyto ,intelektualaus žmogaus tokiu?

Aš seniai nebeturiu namų, bet man jų ir nereikia. Apsieisiu aš be bendražygių ir piemens. Aš noriu būti visiškai viena, nors tai ir skaudu, bet tai reiškia visišką laisvę. Aš niekinga būtybė, kažko elementaraus neturiu. Man trūksta talento gyventi. Jaučiuosi taip lyg būčiau pusiau mirus -esu nematoma ir pagiežinga dvasia, jau nebe žmogus. O kartais apibūdinčiau save kaip ateivę ,tokią ,kuriai nepriklauso čia būti, kuri svetima šitam pasaulyje.

Aš esu fiktyvus personažas. Kad ir kas kūrė mano gyvenimo istoriją, buvo prastas rašytojas.