miesto pakrašty
kovai
kranksi trumpai ir nedrąsiai

tarytum vilties
netekę
senyvi
mokytojai

dangus -
tai išmanusis
laikrodis:

kai kamuoja nežinia
tereikia
kilstelti ranką

ir viską jis
apie tave
parodys

kiek bebandytų
hibridas
įsmukti
per latvių sieną

pikti dėdės
supainioja
jį su kitais
bėduliais emigrantais

ir išspiria
lauk

atsilaužti
kampą
nuo žvaigždės

ana tos
kur žemiausiai
maskatuoja

ir juo
nugremžti
niekdarius

traukiniams
modernėjant

garsas
irgi kinta -

to dundėjimo
atkapstančio
stebukliukus
iš metų gelmių

nebėr

kaimynai
už sienos
bendrauja
įvairiausių gyvūnėlių
kalbomis

o keikiasi
deja
vis ta pačia
negyvulėliška

įsmeigti kuolą
kitoje
ganyklos vietoje

ir pamiršti
senąją

atmintyje
saldumo
lieka tiek

kiek užtrunka
bitė
ant vijoklinės
rožės

kai hibridukas

gauna dovanų

vėžliuką

būna dar labiau
žvėrynas

yra
visaėdės
pabaisos