Sie metai, ko gero, buvo sunkiausi. Dar ner buve tokiu. Gal todel ir blaskaus, kapstaus, lyg apgailetina musele, ikritus i klampu skysti... Visgi retkarciai pavyksta isnirt - trumpam. Per tuos isnirimus stengiuos pamatyt ir isgirst kuo daugiau, kuo smarkiau...

Vis pabraidžioju po šiuos brūzgynus karts nuo karto. Senokai jau... Tik (nenumanau, kodėl) iki šiol manęs pačios čia nebuvo. O štai šiandien ventiliacijos vamzdyje, nutiestame palei mano darbo kabineto sieną (suprantama, anapus sienos) užstrigo paukštukas. Nuo pat ryto girdžiu jo čirškavimą ir beviltišką blaškymąsi kažkur už apmusijusių ventiliacijos grotelių. Rytą ne iškart suvokiau, iš kur sklinda tie garsai, juoba kad už praviro lango nuolat girdžiu neįmantrų miesto senbuvių kuosų ir žvirblių tarškėjimą. Bet gan greitai susiorientavau, kad čirškauja ne už lango, o priešingoje kabineto pusėje - tamsi tuštuma už ventiliacijos grotelių. Neįtikėtina - čia ketvirtas aukštas, o pastate esama penkių. Dar būtų pakenčiama, jei čirškavimas būtų bukas ir monotoniškas. Arba bent jau valandai nutiltų. Bet ne - padarėlis kažkaip įsigudrino čirškauti "kabinančiai", net, sakyčiau, subtiliai. Hm... jei nežada gelbėtis pats, bent jau tylėtų. Kad šiandien mano mukrsojimas priešais dulkėtą monitorių yra neabejotinai bevaisis - net nebeverta aptarti... Net kraujospūdis pakilo. Net plaštakos atkakliai šąla. Net nebesuskaičiuočiau, kiek kartų šokau nuo darbo stalo ir, prigludus prie šleikščiai žalsvos sienos, po grotelėmis, klausiausi nenusakomais intervalais stiprėjančio ir vėl vėl tylančio čirškavimo.
Net ČIA užsiregistravau. Net idiotiška sienų spalva nebeerzina... Ne, ne sentimentalumas visa tai, nemanykite. Bandau priešintis be mano valios susiklosčiusioms aplinkybėms - kodėl, kodėl man teks būti lėtos ir visiškai beprasmiškos mirties liudininke?? Neturiu nė menkiausio noro. Paskui dar sąžinė iš gelmių ims stūgauti... Fe. Ji ir šiaip ėmė pernelyg dažnai nerimti. O gal... hmm... visgi... gal kaip nors įmanoma neišmanėlį iškrapštyti?.. Nekenčiu dienoraščių. Nuo paauglystės. Nekenčiu ventiliacijos vamzdžiuose besibaladojančių paukščių. Nuo šiandienos ryto. Tenka pripažinti, kad pagaunu save dažniau įbedusią akis į groteles, nei į monitorių. Nežinau, kiek dar ištversiu. Net smalsu. Ką jūs, sentimentalumo čia nė pėdsako... Tikrai.