tas greitkelis
veda į nematytą
bet numanomą
prarają

kur lygumos
švelniai
liulančiu paviršiumi
baigiasi
ir pereina
į ugnikalnių
pagimdytas kalvas

net užmerktos
akys
nepadeda -
vis vien tuos juodulius
matai
tarp juodulių
spalvingi buvę
bičiuliai

galop pasiduodi
kryčiui
tarp dūzgiančių
spiečių
nežinia ko
nežemiško
ir jau žinai
kad nubusti
neįmanoma

jis atsiųstas
pabūti jų bute
kol jie
kaži kur išsibeldę

-- uždega
šviesas visur
kur tik gali
ir laiko lauke džiovyklas
be skalbinių --

neva namai
ne tušti
neva vagys nelįs

dar uždega
kičinius žibintus
ir kliudo
pilnačiai žmoniškai
su manimi
kalbėtis

betrūksta
kad pats
užsidegtų

toliau nuo kiemų -
kraujažolės

stiebiasi kantrūs
žiedeliai
nerūpi jiems
liepsna slibinų
ir dvikojų trypimas

jie patys sau -
juvelyrinis pasaulis

kaip maga - ak -
išsukti iš kelio
ir skinti skinti
glėbiais kaip vaikystėje
kai po vasaros
nešdavom vaistinėms

ir kvapą tą
vėl justi maga:
džiūva kraujažolių patalas
palėpėje
greta seniausių stirtų
<nemunų>
ir <tarybinių moterų>

o atsigulus
ant šiltų grindų -
girdėti
kaip puslapiais
tvinkčioja
išnykusio šimtmečio
žodžiai

per priešpilnį
karolių
likučiai
karališkai
susiveria patys

į kranto
kaulo
dramblį

sename dvare
atradome
naują planetą --

senumą ir naujumą
nusako
ne amžius

kempingas
ar
kempinė

vėjas
buvo sulaikytas
kelioms paroms
už debesų
kilimo
dulkinimą
viešoje vietoje

vėjo tinklai
mūsų lietsargius gatvėj supančioja...

teks vėl
imt kalbėtis

vyrutis
oranžine liemene
vikriai sukioja
burzgiantį
minitraktoriuką 

ten atgal
ten atgal
net šokčiodamas
net alyvų šakas
taršydamas --
kiemas gaudžia
regis
niekada neužtils --

vaikystėj
neatsižaidė