Ar turi jėgų ieškot? aš tai jau nebe. nebe, nebe, dabar duok laisvę man ties popieriais ir monitoru sukniubti. bet kaip nyku, koks dusulys ima net mieste nesutinkant anei kokio žmogaus! tai tau ir būk savim, tai ir apkarsta kaskart kai tampi savim ar dar labiau - -
rytoj grįš broliai, poryt teta atvažiuos: vis daugiau žmonių, vis bus su kuo papliurpt. bent šioks toks atotrūkis nuo asmeninių nesąmonių ir akademinių beigi saviveiklinių pareigų [;
gerai gal tiems žmonėms, kurių smegenys gali įtemptai veikti ilgą laiką- aš tai taip negaliu. man vis reikia atitrūūūūkt..... bet užtat pagalvoju per tą laiką, tiksliau pusiau savaime pasigalvoja, išsikristalizuoja šiokia tokia gairė, arba ir pati sąmoningai būsimąją struktūrą apmąstau. taip ryškėja kontūrai, turinio nėra ir nėra, bet bent jau nesiplūki veltui, bent jau nesirakinėji ten, ką paskui vis vien išmestum..
aij bet šįkart taip ir susimoviau. šis metodas tinka tik ne skubiems atvejams, o kitų ir nemoku. tiksliau, skubiems atvejams jis tinka netgi labai, bet yra vienas BET: jeigu pasitaiko žmogus nesugebantis sau įsiteigti užtektinos injekcijos streso, tai... tuo labiau jei tema jam pasirodo įdomi... tai nutinka taip, kaip man nutiko šiandien. slėpynės po lapais [;
ir vėl taip toli, o šian važiuodama troleibusu net pamaniau, kas jei tavęs iš viso nėra? taip gal be reikalo čia blaškaus ir laukiu nenustygdama?
arba jei tu- ir vėl ne tu. galvoju, vis panašėja į tai. bet tai nieko. turėk visą laisvę, kurios tau reik. kurią tik gali ištverti. aš jau nebeturiu jėgų pykti, net jei staiga sutikčiau tave gatvėj net neaprėkčiau. iš viso nieko tau nebesakyčiau, nes ir taip daug kalbėta. o ar išgirdai? klauseisi? tikiuosi kad ne, nes tada tu tikrai labai baisus, kietas, piktas žmogus. tada tu- ne tu.

Pavargau. Ne bėda. bet vis tiek dar reiktų ką nors nuveikti.

Mielas Referate, gimk!

nenoriu savęs tramdyt, bet ir nenoriu džiaugtis. nes kiekvienas džiaugsmas tėra preliudas niūriai fugai.

o kartais man jau atrodo,
kad gyvenimas tapo
vienu dideliu nuotykiu
kad sproginėju, sprogstu
virstu pumpuru ir vėl ir vėl ir vėl
o tada bėgu, skrieju
atsiveria mano pakaušis
ištinka nauji suvokimai
tose pačiose vietose,
tuose pačiuose veiduose

koks didelis šuolis-
nors ir sunki kuprinė-
per balą, per save,
atsispiriu nuo žmogaus
o jis liko ten pat..

randu pirmus apibendrinimus,
taip noriu vėl viską mokėt
ką mokėjau geriausio
ir dar, dar, dar dar visko aš noriu!


ar dar nelaikas mums susitikti, mano žmogau?

ką daryti, nežinau-
turbūt pribaigti dieną
eit ir vėl miegot,
ir vėl ryte keltis
ir tikėtis kad bus dar geriau
ir lengviau
ir linksmiau
ir įdomiau

o kartais man jau atrodo,
kad gyvenimas tapo
vienu dideliu nuotykiu
kad sproginėju, sprogstu
virstu pumpuru ir vėl ir vėl ir vėl
o tada bėgu, skrieju
atsiveria mano pakaušis
ištinka nauji suvokimai
tose pačiose vietose,
tuose pačiuose veiduose

koks didelis šuolis-
nors ir sunki kuprinė-
per balą, per save,
atsispiriu nuo žmogaus
o jis liko ten pat..

randu pirmus apibendrinimus,
taip noriu vėl viską mokėt
ką mokėjau geriausio
ir dar, dar, dar dar visko aš noriu

nuvargęs tu gabale, ar ne tame grožis pavargime

Pirmyn!