ką daryti, nežinau-
turbūt pribaigti dieną
eit ir vėl miegot,
ir vėl ryte keltis
ir tikėtis kad bus dar geriau
ir lengviau
ir linksmiau
ir įdomiau

o kartais man jau atrodo,
kad gyvenimas tapo
vienu dideliu nuotykiu
kad sproginėju, sprogstu
virstu pumpuru ir vėl ir vėl ir vėl
o tada bėgu, skrieju
atsiveria mano pakaušis
ištinka nauji suvokimai
tose pačiose vietose,
tuose pačiuose veiduose

koks didelis šuolis-
nors ir sunki kuprinė-
per balą, per save,
atsispiriu nuo žmogaus
o jis liko ten pat..

randu pirmus apibendrinimus,
taip noriu vėl viską mokėt
ką mokėjau geriausio
ir dar, dar, dar dar visko aš noriu