taip, visgi patikrintas vaistas: kad ir kas nutiktų, labai blogo, ar eilinis silpnumas/ neviltis ar dar koks susigraužimas ar apmaudas, griežtai privaloma viską mesti velniop į šalį, kiek tik įmanoma ilgai miegoti ir keltis tik tada kai jau žūtbūtinai norisi. vat taip vat sprendžiame reikalus. variantas B: jeigu nepavyks užmigti, reik save nuvarginti: išsitvarkyti spintą ir kambarį su visais užkaboriais, o tada miegot.

ir nėra jokių erdvių, ir horizontų, robotų ir niekam to dirbtinio miesto nereikia. yra tik matematika kuri tau nepatinka ir fizika kurios tu nesupranti.

ir tavęs nėra mėta: buvai ir liksi išgalvota.

ir niekas tau nepadės, nepadės, ir turi pats, pats

pagalvok, kur ją laidosi-
prieš paduodamas ranką

siaubas, ir gerai jei per daug neužsitūsini, arba bapkių daug neturi- nes kitaip, siaubas kaip žmogus gali nebranginti žmogaus. tiesiog vidurius verčia, kai į tokią mašiną atsitrenki.

mėta, neskubėk į pasaulį.

padėk man... bet ne. gerai kad negirdi :|

mėta pamiršo mamai nupirkt pasukų. mėta pamiršo pasaulį. mėta ir vėl pavargo, ir darkart išsitėškė. taip slėgis šiandien buvo nemenkas. bet ne perdidelis jos petims, visgi atsikėlė. atsikėlė išlipo iš lovos, arbatos, kavos, vienas kitas pratimas ir dirbėti dirbėti. na kągi. ne vieta ir nelaikas verkti. vidury dienos- žliumbt ant kiekvieno kampo tikrai nėra madinga. ypač kai niekas į tave nežiūri. supratai? truputis maccartney, truputis alaus, na, ir vėl reiks kibti. ne vieta ašaroms.

koks puikus metas, koks puikus laikas, pats tas pasaulis. yra ką veikti, ką mokytis, yra puškino tatjana ir hugo motina-nuskurdėlė, yra žmonės kurie dirba, dirba, dirba, ir visai nedrąsu juos kviesti kavos, yra žmonės kurie savimi nepasitiki ir kas pasakys, ar pagrįstai. yra žmonės kurie nusivilia, ir galvoja kad vis tiek reikia kažką daryti, nes jeigu savimi pasitikės ir savo suvokimu, tai nedarys nieko.

taip pat yra žmonės, kurie kažkur toli, arba visai arti bet iš tikrųjų taip toli kad nors rėk kauk stauk, nes iš tikrųjų jų nėra. ir kas pasakys, ką jie veikia. tai yra dovana, jei kažkam esi reikalingas. taip. retai taip nutinka. visuotinės žmogaus infliacijos laikai.

ir tos dainos, tokios netikros, michell, my girl, na argi taip būna. vadinasi, popsas irgi menas, nes mene gali rasti tai ko nebūna čia, pas mus, ant asfalto. o skristi, pakilti... tik pilotams?

sėdi mėta ant liepto, kojas upelin įmerkus, ir dainuoja:

kas pasakys
kur robotai eina
kada jie ateis
robotai, mūsų draugai

skraiduliuoja laumžirgis, lėktuvo brolis

a, ir vėl. pabūsiu paprasta mergaitė. pavargusi ir nusiminusi truputį, norinti vakare išbėgt su kuo žolėj pagert alaus. arba nebūtinai, bet vis tiek: fain kažkada papliurpt.

o miesto statymą trumpam atidėkim. apie jį galvojame, bet tegul susigalvoj pats: programos paleistos, dabar svarbu pasiilsėti, obuolio atsikąsti, oro įkvėpti.

uff, kokia slegianti konstrukcija...