o aš tikiu horizontais! nors kai pedalams jėgų neturiu, artėja jis lėtai arba atrodo stovi vietoj...

užtat yra jau vandenų, į kuriuos nebesinori bristi. yra užsivėrusių erdvių. atsivers kitos! sakau ir pati netikiu, tebus tai burtažodis. -->

mano svajonės pildosi- kartais išgąsdindamos savo operatyvumu, kartais pritrenkdamos tuo ką su savimi atsineša. liūdesį ir kartėlį. -->

ir tada pamatai, kokių nevertų dalykų troškai. pamatai, bet jie jau būna išsipildę: ir prireikia laiko, kol ateis tie kiti tave išgelbėt. -->

nors iki šiol, dar jutau apsaugą. rodos esu toj dimensijoj, kur kitų žmonių pykčiai neegzistuoja. ir sulig viena rūpestinga moterim galiu pakilti ir eiti.

gal, tie sėkmingi žmonės tiesiog forsuoja. gal jie atrado kažką ir apskritai yra teisingi. tai žinoma bevalio žmogaus kalba, bet aš ir esu tokia, ir priimu visas tam priklausančias neigiamybes, nes valia mano atveju susijusi su negatyviais dalykais.

[;

taigi, ką reikia daryti:

1. naikinti
2. blaivumo akimirką- patį svarbiausią dalyką
3. nesiparinti [;
4. asmeninė ryšių su žmonėmis infrastruktūra
5. kava retai, arbata ne paprasta o tik raminanti
6. gal tikrai, reikia paieškoti geležies?

kol kas tiek

parašiutininko duktė, fotografo duktė, lieknos sveikos moters, stiprios, duktė

(mano dukra bus plėšiko, bus kario, fiziko, vėtrų ir armatūrų vaikas. ir joks ne humanoidas.)

kaip vis dėlto tuščia

:(

kad ir ką darau, vis vien nepavyksta. tiesiog ne nuo manęs priklauso. :( matyt kad.

ir jokie vėjai čia nepadės. ir niekam nerūpi, kurios krypties tu vektorius. tiesiog: nerūpi ir tiek.

grįžau! sunykusi ir apgreidinta!

hm.

eikit jūs visi šikt. kurie varote mane į neviltį, kurie leidžiat man klimpti neviltin. prasmekit skradžiai!
žinau, kad kiekvienas prakeikimas atsigreš prieš mane pačią, ir priimu tai, ir sutinku su tuo, nes mane jūs varot iš proto- ir esat verti pasmerkimo,  net jei tas pasmerkimas sugrauš mane iki pačių kaulų, pačių kaulų smegenų, ar čiulpų, ar kaip ten visi tie protingi medikai sako ir anatomijos knygutės. bet ne, jūs to neverti, jūs esate tik laiko vergai, to laiko, kuris mane įkalinęs laiko, savo gniaužtuose, toje vienišumo atskirybėje, bet aš pripažįstu ją, renkuosi ją, priimu ją- ir tegu eisiu prieš gamtą, prieš žmones ir prieš save- bet su laiku.. ir kad ir kiek vyno išgersiu, dainuosiu jam nužemintus ditirambus... nes jis vienintelis, kuriam negalioja dėsniai... nes jis yra ir kartu nėra...
prasmekit skradžiai...

aš nebežinau ką daryti. paskelbti jums ultimatumą. nebegaliu. viskas. vėl sužadinta fantazija, vėl tikėjimas palaidas staiga subliūkšta.
tai vis mano trūkumai. nežinau ar neuždusiu neateidama. japonai protingi jie laikosi atokiai nuo pagalvių. ypač naktim kyla pavojus užsidusinti.
užmušk mintis arba jos tave. nerviniai impulsai. nerviniai impulsai. cheminės reakcijos. omo dėsniai kubelių įmigis prietemoj ir regos šveplumas neužsidėjus drėgnoj žolėj suklypusių akinių (nepirkit plastmasinių rėmelių).
Žole Uli majestai su jumis smagu duotis koshe gal jau grįžai sveiki atakarai ir Evangelija kur vėl Giedriau dingai eh... buvau ir taip sukrėsta dar trysbriaunos išgąsdino.. žinau daug ir nieko, šį tą moku bet netoleruoju baimės.. šalčio ir alkio. ir troškulys, tas chroniškas kaip amžina sloga troškulys... kur eiti man laimės ieškoti.. gal tik į pražūtį.....

ne, norėjau taip pasakyti:

savo atsipūtimo ir karštakošiškumo apraiškų sukeltas pasekmes.

drįstu žengti prieš norminį grafiką ir nesilaikyti įsipareigojimų tol, kol mane įtraukusios medžiagos laikys smegenis ir priimu tų medžiagų radiaciją ir jos kenksmingą poveikį protiniam darbui ir širdies ritmo reguliarumui.