eikit jūs visi šikt. kurie varote mane į neviltį, kurie leidžiat man klimpti neviltin. prasmekit skradžiai!
žinau, kad kiekvienas prakeikimas atsigreš prieš mane pačią, ir priimu tai, ir sutinku su tuo, nes mane jūs varot iš proto- ir esat verti pasmerkimo,  net jei tas pasmerkimas sugrauš mane iki pačių kaulų, pačių kaulų smegenų, ar čiulpų, ar kaip ten visi tie protingi medikai sako ir anatomijos knygutės. bet ne, jūs to neverti, jūs esate tik laiko vergai, to laiko, kuris mane įkalinęs laiko, savo gniaužtuose, toje vienišumo atskirybėje, bet aš pripažįstu ją, renkuosi ją, priimu ją- ir tegu eisiu prieš gamtą, prieš žmones ir prieš save- bet su laiku.. ir kad ir kiek vyno išgersiu, dainuosiu jam nužemintus ditirambus... nes jis vienintelis, kuriam negalioja dėsniai... nes jis yra ir kartu nėra...
prasmekit skradžiai...