mėta pamiršo mamai nupirkt pasukų. mėta pamiršo pasaulį. mėta ir vėl pavargo, ir darkart išsitėškė. taip slėgis šiandien buvo nemenkas. bet ne perdidelis jos petims, visgi atsikėlė. atsikėlė išlipo iš lovos, arbatos, kavos, vienas kitas pratimas ir dirbėti dirbėti. na kągi. ne vieta ir nelaikas verkti. vidury dienos- žliumbt ant kiekvieno kampo tikrai nėra madinga. ypač kai niekas į tave nežiūri. supratai? truputis maccartney, truputis alaus, na, ir vėl reiks kibti. ne vieta ašaroms.

koks puikus metas, koks puikus laikas, pats tas pasaulis. yra ką veikti, ką mokytis, yra puškino tatjana ir hugo motina-nuskurdėlė, yra žmonės kurie dirba, dirba, dirba, ir visai nedrąsu juos kviesti kavos, yra žmonės kurie savimi nepasitiki ir kas pasakys, ar pagrįstai. yra žmonės kurie nusivilia, ir galvoja kad vis tiek reikia kažką daryti, nes jeigu savimi pasitikės ir savo suvokimu, tai nedarys nieko.

taip pat yra žmonės, kurie kažkur toli, arba visai arti bet iš tikrųjų taip toli kad nors rėk kauk stauk, nes iš tikrųjų jų nėra. ir kas pasakys, ką jie veikia. tai yra dovana, jei kažkam esi reikalingas. taip. retai taip nutinka. visuotinės žmogaus infliacijos laikai.

ir tos dainos, tokios netikros, michell, my girl, na argi taip būna. vadinasi, popsas irgi menas, nes mene gali rasti tai ko nebūna čia, pas mus, ant asfalto. o skristi, pakilti... tik pilotams?