o kartais man jau atrodo,
kad gyvenimas tapo
vienu dideliu nuotykiu
kad sproginėju, sprogstu
virstu pumpuru ir vėl ir vėl ir vėl
o tada bėgu, skrieju
atsiveria mano pakaušis
ištinka nauji suvokimai
tose pačiose vietose,
tuose pačiuose veiduose
koks didelis šuolis-
nors ir sunki kuprinė-
per balą, per save,
atsispiriu nuo žmogaus
o jis liko ten pat..
randu pirmus apibendrinimus,
taip noriu vėl viską mokėt
ką mokėjau geriausio
ir dar, dar, dar dar visko aš noriu!
ar dar nelaikas mums susitikti, mano žmogau?