galbūt net šiandien. aš nusipirksiu dviratį. ir varpysiu tave rytais. dieną slėpsiuos pašilaičiuos. o vakare vėl atskuosiu pas tave, alaus ar šiaip prie tvenkinėlio pasėdėt.
tavo kaitros su dūmų kūliais negaliu ištvert. nepyk. vakar supratau, kad net ir man tesi miestas. kaip ir visi kiti. laikina buvimo vieta.
namai, pastatai, šiukšliadėžės- ir tu mane apkrauni visokiais daiktais, erzini. žinau kad nori jog kuo greičiau pavyktų (: bet kartais tai vargina. visos tos linijos, kampai, ir ypač akmenim grįstos grindys ir medžiai!
gal kada nors man tai pavyks. o vakar jutausi gerokai arčiau atsakymo, negu dabar. bet supratau tiek: kad nereikia skubėti. nei skubėti, nei neskubėti. nei norėti, nei nenorėti. kai pasieksi tai- ir atsivers erdvė...

Tad leiskime jiems bijoti mirties – tai juos apsaugos nuo skubotų sprendimų ir nusivylimo. Juk savižudybė – tai vienas iš malonumų, kuriuos jaučiame tik akimirką. Šio veiksmo tragiškumas slypi tame, kad išėjęs iš vieno taško grįžti į tą patį.
Galbūt kai kurie krikščionys tai suprato, ir boikotuoja savižudžius. Leiskime sau tokią prielaidą – kitaip toki1 kategorišką laikyseną galima paaiškinti nebent užgautomis ambicijomis ar, dar blogiau, apmaudo dėl pinigų šaltinio netekties. Bet mes galų gale ne apie tai.
Ir neskubėk ieškoti draugų, nes neilgai užtruks tavo buvimas čia, jei supranti apie ką kalbu. Vieniems duota stiprybė ištverti žmogų, kitiems – ištverti save. Ir jeigu tu jau kažkada čia gyvenai, tai šįkart vedybos ir genų išsaugojimas jau nebeturėtų slėgti tavo pečių – tai padarys kiti, o tau tai tebūtų augimo stabtelėjimas. Kai kurie tai galbūt intuityviai jaučia.. Drįsusiems gal bus neužilgo leista ištrūkti iš šio cikliško ir riboto gumulėlio.
Taigi žmogaus siekis dematerializuotis yra visiškai natūralus ir organiškai išplaukiantis iš visų kitų siekių. Siekis išsilaisvinti iš materijos, kuri jam pasidaro nebeįdomi.
Kad neverta siekti laimės ir ilgo gyvenimo – tebūnie tai neapsisprendusių žmonių privilegija. Komfortas ir pinigai nėra dievo rykštė – tai jo gailestingumo įrodymas, pastanga užimti svečius. Taigi jie turi ką veikti, liūdi ir džiaugiasi, bet svarbiausia – kad yra judesyje, kad tas žaisliukas verčia jų gyvenimus suktis. Nežinau kiek kartų reikia, kad įgautum pagreitį ir pradėtum pastebėti kitus dalykus.

ėjau šiandien pievomis, ir jutau: jau greit. reikia skubėti. noriu kuo greičiau. tik tos silpnybės- gal jos ir yra tam, kad sulaikytų. mane jos sulaiko. tai vandens atsigert, tai kokių toksinių dujų įkvėpt, tai trūksta geležies ir visai nugeibsti. vis dar suspaudus mane laiko žemė. bet kai nusilukštensiu savo baimę- išskrisiu ir nieks manęs neprisimins. nes po savęs- nepaliksiu nieko. jokių paminklų- bus ištrinta iš atminties. o, informacijos amžius. tie duomenų klodai pavojingesni už atomines bombas: jie sprogsta pačioje žmogaus kaukolėje iš vidaus.

tai būk! kažkada nustos laikas, ir ateis kitas. kažkoks sąmonės šydas dar mane laiko šitam pasauly, bet jaučiu kad tas nežinojimas nėra toks jau amžinas

a, karšti neraliuotas. ką man su tavim daryti? :/

a, ir vėl. bet tai nieko tokio

labas kuris užėjai (:

(kuris- tai ir kuris, ir kuri- matot aš juk ne feministė (((: )

nu tikrai, tikrai noriu miego

aij,

ir vėl nebe... kas čia stringa?