galbūt net šiandien. aš nusipirksiu dviratį. ir varpysiu tave rytais. dieną slėpsiuos pašilaičiuos. o vakare vėl atskuosiu pas tave, alaus ar šiaip prie tvenkinėlio pasėdėt.
tavo kaitros su dūmų kūliais negaliu ištvert. nepyk. vakar supratau, kad net ir man tesi miestas. kaip ir visi kiti. laikina buvimo vieta.
namai, pastatai, šiukšliadėžės- ir tu mane apkrauni visokiais daiktais, erzini. žinau kad nori jog kuo greičiau pavyktų (: bet kartais tai vargina. visos tos linijos, kampai, ir ypač akmenim grįstos grindys ir medžiai!
gal kada nors man tai pavyks. o vakar jutausi gerokai arčiau atsakymo, negu dabar. bet supratau tiek: kad nereikia skubėti. nei skubėti, nei neskubėti. nei norėti, nei nenorėti. kai pasieksi tai- ir atsivers erdvė...