Važiuoti su vėjais!

Tavo erdvė ir tavo laikas - nebūtinai ten, kur esi visada. Vidinis balsas pasako, kur turi eiti. Tik svarbu nekalti jo kaip eilėraščio, nes kas akimirką jis kalba kitaip.

rytoj 6 val. kažkur būsiu mieste. kažką veiksiu.

gerai, tada ateik ir mes spręsime kryžiažodžius,
rašysime kontrolinius, tada juos plėšysime į skutelius ir bus labai smagu. viską dailiai sudėliosime, kiekvieną detalę, pagal spalvas ir linijų piešinį, skambesį, tonų darną, numanomus ryšius ir kitus kriterijus. gaminsim dovanas - mozaikas. tai geras principas, lavinantis visumos pojūtį, geras užsiėmimas, skatinantis ieškoti tam tikro derinio, atsižvelgiant į akimirkos sąlygas. tada išjungsime telefonus, kad niekas neskambintų - reikia susikaupti. prieš sužinodamas atsakymą, turi būti tuščias ir nustebęs kaip paukštis. kaip pašautas gandras. raudonkojis, baltas ir ilgas. galvoje turi vertis žydris. rankos su pirštais, akys ir ausų lokomotyvai judės ramiai ir tiksliai, jei vadovausimės nuojauta. nepabijosime išnešti visus daiktus, užsidaryti langus ir nudažyti sienas baltai, paliksime tik porą laidų, kuriais pranešime apie savo sprendinį. visos cnn laukia, bet mes neskubėsime. įvyks, kai bus laikas. dar reikia save paauginti, palaistyti. pavalgyti cheminių obuolių. tada kai jau beveik mirsim, kažkuris elementas lūš ir prasivers ertmė, ji prasižios akyje tarsi begarsė rėkianti gerklė, ir pamatysim visa tai ko bijom. daktarai nebus pajėgūs išoperuoti. turėsime suvokti, kad visą likusį gyvenimą praleisime luoši. tik vienas plonas plikas laidas iš mano į tavo pleištą akyje. bet kada galim nukirpti, bet kada bet kada bet kada. tai mūsų pažadas vienas kitam.

ir mes ateisime,
ir kursime savo visatas,
savo žmones,
save,

ir mesim naujus burtus,
ir apskaičiuosime kiekvieną detalę
iš naujo,
dar kartą nustatysime,
kad išvengtume
klaidų,

tebus tai taisyklingi dariniai,
dainuojantys chorai,
soluojantys mechanizmai,
tylintys metaliniai sodai,
bevieliai gryžulo ratai,
belaidis ir belaikis ryšys, - -

žydintys mėnulio diskai
teapšvies mūsų sąmonę

keista: sapnavau rašykų komuną. kiaurą naktį sėdi žmonės, kažkokiam daugiauaukščio bute, sėdi, kažką veikia - būna. ne visi vieni kitus pažįsta, bet pavyzdžiui ten buvo ir katalikė, ir kažkokia pusnaujė mergina klausė, kas anoji per tokia. ir taip kiekvieną dieną, nuolatos, žinai kad kada beateisi- rasi ką nors, geriantį arbatą, persisvėrusį per gelžgalį ir bežiūrintį į sumikroskopiškėjusį pasaulį, belaukiantį priešryčio, dar kažką. gal ten net ir televizorius buvo, jau nebežinau. ir manukoshe prie to paties. tik normalūs žmonės kažkokie, žino kad viskas čia tvarkoj, toks gyvenimas.

įkvepi dusinančiai stipraus žiemos oro, pagalvoji apie tviskančiai žydrą erdvę ir pirmyn- pas draugus, pas draugus!