Prašyčiau vykti į Peru.

Dievuli, kaip pasiilgau kalnų!
Kaip kalnai pasiilgę, Dievuli!

Ačiū Dievui už „Spraitą“,
už Spartaką dėkui.
Dar dėkoju už kaimyno šunį,
keliantį kas rytą.
Neužmiršiu būt dėkingas:
svečias nesivalo savo batų,
o kačiukas prisistato,
kai parsliūkinu pameškeriojęs.

Dar dėkoju už tą šieną,
kur randu parkritęs. Dūkstu.
Vis minkščiau nei gal' tikėtis
plebėju atgimęs lūkestis.

Ačiū Dievui.

https://www.youtube.com/watch?v=qA4XX15xatk&list=PLptv6EjLAY 7Ts3LM1TFbG7OZPOwW566EN

Neatsimenu, kas mane išmokė žmogui nusičiaudėjus sakyti 'Į sveikatą'.

Giliai viduje noriu kaukti.

Kur, bl**, dingo mano šypsena?

Pervargimas ir šviesa tunelio gale

Tomas akimirką patylėjo. Tamsoje jis stengėsi įžiūrėti brolio veidą. Paskui paklausė:
– Tolimos kelionės. Tu pats tai sugalvojai?
– Gal taip, o gal ir ne.
– Tolimos kelionės, – sušnibždėjo Tomas.
– Vieną dalyką aš tikrai žinau, – pasakė Daglas, užmerkdamas akis. – Tai iš tiesų labai liūdna.

Ray Bradbury „Pienių vynas“

Atrodo, bėgčiau ir bėgčiau. Taip toli, kol pradėčiau dusti. Suklupčiau ir panerčiau veidą į sniegą, žolę ar molį, nelygu metų laikas ir bėgimo vietovės geografinė padėtis.