Kaip visad ta kvaila baimė sukausčius visą kūną...

Pažiūrėjus į nuotraukas iš paskutiniojo foto albumo galima pamanyt, kad aš laiminga. Tai geras ženklas.

Kodėl jūs taip su manim elgiatės?

Laikas susigūžęs ir pamirštas pasislėpė giliausiam palėpės kampe. Ligi pavasario. tikrojo

O rudenį...Rudenį tau vaidenas laimė. Atsiminimų laimė. Ir kai dideli lietaus lašai plauna mano langus, aš matau. Tikrai matau ir skaičiuoju...Visus apsikabinimus, visas smilgas su žemuogėm, visas aguonas, visus jaukius žvilgsnius, šiltas akimirkas...Viską, ką laikau užkonservavus blogoms nuotaikoms. Rudens nuotaikoms.

Gailiuos. Kvailas, kvailas jausmas...Gailiuos dėl visko...Ypač per šias 3 dienas...Dėl visko kas galėjo ir negalėjo įvykti. Dėl kiekvieno pasakyto ir nepasakyto žodžio...Dėl savo liūdesio, dėl egoistiškumo...Bet labiausiai dėl to, kur nebuvau. O taip troškau pakliūti. Va kaip.

Draudžiu. Draudžiu nykiems, šlapiems, pilkiems rudens lapams pasigrobti mano mintis.

Rask laiko ranka per pečius apkabinti.
Sekundė sekundę pripildo, ir kartą
Tas laikas nuneš tavo vardą...
Rask laiko šiandieną, tuojau pat.

*

Prisijaukink mano rankas,
Kad jos išdrįstų paliesti tave.
Prisijaukink nedrąsiu apkabinimu.
O lūpos, kurios beria
Žodžius į mano tylią buveinę
Ir ją atgaivina, išaukština, iščiulba...

tik labai tyliai..

Ech.

Kaip keistai jaučiuos...Šiam pasauly. Tarp tiek...Visko. Skirtingo. Spalvoto. Juodo. Balto...Tarp savęs. Ir gyvenimo.

Waiting on an angel...

Išties keistai jaučiuos. Išties keistai...
Tokioj nuotaikoj norėčiau paskęst su savo prisiminimais su Tori Amos fone...Savo senaisiais prisiminimais, geraisiais prisiminimais...
Štai.
Nesiilgėti to, kas praėjo. Paleisti tai. Leisti grimzti, blėsti, pilkėti ir susilieti su visuma...Visam tam, ką myliu.
Gyvenu laukimu, kuris jaučiu, jaučiu kaip pavirs ašarom.
Ech. Palik ramybėj mano sapnus. Ten, tu nereikalingas. Nereikalingas...
klausau what a wonderful world kažkokios mix'uotos versijos...Gėriai. Lūpų kampučiai nejučiom kyla aukštyn.
Nejausti.