Pasikalbėk su juo...

Toj kavinėj po reprodukcijom
Botičelio ir Leonardo da Vinčio
Šermuonėlio švelnumą slepia širdy
Tamsiaplaukė mergaitė su džinsais...
O už lango - vaikystė senamiesčiu skrieja
Ant skolinto dviračio...
Aš tave iš priglostytų lygiai plaukų,
Iš keistų akių atpažinsiu...

Žiūrėki - sninga, sninga, sninga...
Žiūrėki - baltas sodas minga...
Užmigo žemė užmaršty...

Įspėk, kas eina - neįspėjai.
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai...
Ir šlama medžiai apsnigti...

Mažyti, koks tu mielas, širdelėj man tik vienas -
Aš vien tiktai apie tave galvoju...

Tiek metų jau gyvenu -
Dar taip nebuvo sunku...
Širdelę spaudžia,
Kirminėlis graužia...

Skauda galvelę - negaliu.
Sopa širdelę - nes'keliu.
Aš paprašiau sa' tėvelio
Šaltinio vandenėlio atsigert.

Mano tėvelis nespėjo -
Kalne rugelius pasėjo.
Neatnešė man tėvelis
Šaltinio vandenėlio atsigert...

Skauda galvelę - negaliu.
Sopa širdelę - nes'keliu.
Aš paprašiau sa' motulės
Šaltinio vandenėlio atsigert.

Mano motulė nespėjo -
Kalne rugelius nupjovė.
Neatnešė man motulė
Šaltinio vandenėlio atsigert...

Skauda galvelę - negaliu.
Sopa širdelę - nes'keliu.
Aš paprašiau sa' brolelio
Šaltinio vandenėlio atsigert.

Mano brolelis nespėjo -
Lauke žirgelius žiūrėjo.
Neatnešė man brolelis
Šaltinio vandenėlio atsigert...

Skauda galvelę - negaliu.
Sopa širdelę - nes'keliu.
Aš paprašiau sa' bernelio
Šaltinio vandenėlio atsigert.

Mano bernelis suspėjo -
Visus darbelius nudirbo.
Ir atnešė man bernelis
Šaltinio vandenėlio atsigert...

Aš būsiu stipri, kad galėtum pasislėpti
Man už pečių, jei tave kas puls.

Aš būsiu gudri, kad galėčiau meluoti tau į akis,
Kai nebūsiu teisi. :)

Tai va taip, turputį perfrazuojant "Requiem" :)

Tarp vandenų daug įšalusių veidų
Nebyliai šypsos po mano padu.
Juk dažnai skenduolis - ne kaimynas, ne sesuo...
Pirmyn man į antrą pusę!

Slystu ledu į kaimą prie rugių,
Nuo drėgmės net mintys lūžinėja.
Ledo skylės man primena akis -
Kaip kujūkas neriu tiesiai jų gelmėn.

O mes -  vaikai, o mes - pasaulis,
O mes - vaikai, tie, kur bėgiojom basikom po sniegą...
Mūsų laukia toliai ir dangūs mėlyni...
O ledas toks slidus, jo galas vandeny...

O kiek daug žmonių taip ir dingo po ledu
Po žolėm dugne miega ramiai
Tavo broliai, kolegos ir draugai
Ir jų vardų jau nieks daugiau neminės...

O mes -  vaikai, o mes - pasaulis,
O mes - vaikai, tie, kur bėgiojom basikom po sniegą...
Mūsų laukia toliai ir dangūs mėlyni...
O ledas toks slidus, jo galas vandeny...

Kiekvienam keliai per ledkalnių marias.
Neužmiršk tiktai, kad skęsti nevalia.
Šiam pasauly senų skenduolių pilni krantai,
O tarp jų skęsta tavo draugai...

O mes -  vaikai, o mes - pasaulis,
O mes - vaikai, tie, kur bėgiojom basikom po sniegą...
Mūsų laukia toliai ir dangūs mėlyni...
O ledas toks slidus, jo galas vandeny...

Tai ką, mylimieji - baigėsi šventės. Bet jos buvo geros. Bent man. Dėl dviejų dalykų. Gal ir dėl daugiau. Nesvarbu.
O dabar irgi neblogai. Ką tik laikiau egzą. Pirmą kartą :) Išlaikiau :)
Gerų ir kūribingų jums prasidedančių metų :)

O ugnelėj vilties eglėj spindi žaislai
Ir stebuklų nakties jau sulaukė vaikai.
Ir ledinius namus aplankys sapnai - šventė bus tikrai...

Reikia žibinto, mažo žibinto,
Iš tavo vilties ir svajonių nupinto,
Aukštai ant eglaitės šakos pakabinto...

- Kaip tu, -  paklausė jis, kai jie išvydo tarp kamienų kaimo žiburius, čia vieną, ten kitą, - kaip tu mane pažinai tarp kitų gizelių?
- Aš jaučiau, kad tu bijai, - pasakė ji. - Bijai dėl manęs: ir iš to tave pažinau.

Nes likimo žvaigždė vieną naktį nušvis,
Dega žvakė lange ir ji gret neužges.
Nors apgobs sutema miestų parkus, gatves,
Tas, kas ieško kažko, tai kažką ir suras...

Kol jie artinosi prie kaimo, ėmė snigti, nesmarkiai ir smulkiom snaigėm, lyg miltais, persijotais per stambų rėtį...