O ugnelėj vilties eglėj spindi žaislai
Ir stebuklų nakties jau sulaukė vaikai.
Ir ledinius namus aplankys sapnai - šventė bus tikrai...

Reikia žibinto, mažo žibinto,
Iš tavo vilties ir svajonių nupinto,
Aukštai ant eglaitės šakos pakabinto...

- Kaip tu, -  paklausė jis, kai jie išvydo tarp kamienų kaimo žiburius, čia vieną, ten kitą, - kaip tu mane pažinai tarp kitų gizelių?
- Aš jaučiau, kad tu bijai, - pasakė ji. - Bijai dėl manęs: ir iš to tave pažinau.

Nes likimo žvaigždė vieną naktį nušvis,
Dega žvakė lange ir ji gret neužges.
Nors apgobs sutema miestų parkus, gatves,
Tas, kas ieško kažko, tai kažką ir suras...

Kol jie artinosi prie kaimo, ėmė snigti, nesmarkiai ir smulkiom snaigėm, lyg miltais, persijotais per stambų rėtį...